Іерархія ўраднікаў на сойміку Новагародскага павета Вялікага Княства Літоўскага, Рускага і Жамойцкага ў другой палове XVI  – першай трэці XVII  ст

LTValdininkų hierarchija LDK Naugarduko pavieto seimelyje XVI a. antroje pusėje – XVII a. pirmajame trečdalyje. Tokia yra šiame straipsnyje nagrinėjama problema. Įstatyminis valdininkų hierarchijos įtvirtinimas buvo reikalingas dėl praktinių dalykų: reikėjo reglamentuoti iš anksto pasisakymų eiliškumą pagal rangą ar nustatyti teisę vadovauti seimelio posėdžiui. Jis vykdavo pagal tam tikras procedūras. Lietuvos 1566 m. Statute tokios reglamentacijos dar nebuvo, tačiau ji atsirado LDK 1567 m. Gardino seimo nutarime ir vėliau nauja forma – Lietuvos 1588 m. Statute. Naugarduko pavieto seimelyje viešiems pasisakymams pirmoji vieta de jure priklausė vaivadai, antroji – kaštelionui. Po jų turėjo eiti pakamaris, vėliavininkas, žemės teisėjas, teisėjo padėjėjas, vaiskis, stalininkas, pastalininkis, pavieto žemės teismo raštininkas ir miesto valdininkai (vaivados pavaduotojas, miesto teisėjas, miesto raštininkas). Po jų – kunigaikščiai, ponai ir kiti šlėktos. Praktiškai valdininkų hierarchija Naugarduko pavieto seimeliuose turėjo tam tikrų savitumų, kurie yra atskleidžiami. Pateikiama nemažai konkrečių pavyzdžių iš Naugarduko pavieto, nurodant konkrečius valdininkų postus ir pavardes. Pavyzdžiui, Vasilis Ziankovičius-Cichinskis buvo ne tik Naugarduko pavieto žemės maršalka, bet ir didžiojo kunigaikščio maršalka, kartu ėjo ir žemės teisėjo pareigas, nors tai prieštaravo LDK Statuto normoms. Buvo ir priešingų atvejų, kai vieną ir tą patį postą (paprastai žemesnį valdininkų hierarchijoje) užimdavo po kelis žmones, kas komplikuodavo situaciją šlėktų suvažiavimuose ir seimeliuose.