LTStraipsnyje analizuojama kokį hommage F. Chopinui kuria O. Narbutaitė ir kaip tai daro pasitelkdama daugybę F. Chopino kūrinių. Sugrįžtančių trijų padalų struktūroje – A (fortepijonas), B (vyrauja styginiai instrumentai), C (visi), A, B,C, A2, C2, B2 ,C3 – viena iš jų (A) aiškiai suvokiama kaip hommage à Fryderyk, sąlyginai kalbant – išorinė hommage pusė. A padaloje sureikšminama pianistinė Chopino muzikos idioma (M. Tomaszewskis) pirmiausiai sietina su tembru, taip pat virtuoziškai (brillant) faktūra, kuri apjungia įvairaus žanro vartojamus Chopino muzikos fragmentus. Jie reprezentuoja skirtingas kompozitoriaus kūrybinio kelio fazes (M. Tomaszewskis) – postromantinę in spe, dinaminio romantizmo, preromantinę. Tačiau išskirtinę reikšmę jau A padaloje įgyja refleksuojančio romantizmo Chopino kūrybinio kelio fazė (M. Tomaszewskis), lyriškoji-noktiurniškoji idioma. Skambant kameriniam ansambliui (B, C) vyrauja ne pianistinė ir lyrinė-noktiurniškoji Chopino muzikos idioma, bet nostalgiškoji. „Šaltiniai“ B, C padalose daugiau išplėtoti, o skambėdami ne fortepijono partijoje yra sunkiau identifikuojami kaip šopeniški. Kūrinio pradžioje Chopinas Narbutaitės parodytas kaip žėrintis romantikas, svajotojas. Tačiau palaipsniui brillant dinamizmui priešpastatoma gili refleksija. Nutolę nuo A – fortepijoninių epizodų, įpindami B epizodo elementus, C epizodai (Largo) ypač sureikšminami. Keturi Largo atskleidžia skausmingą, į nebūtį atvedusį Chopino-romantiko susidūrimą su aplinka. Šis gedulingasis hommage à Fryderyk kompozitorei svarbiausias. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Muzikos kūrybos procesas; Creative Process of Music; O. Narbutaitė; F. Chopin.
ENThe article analyses a hommage to F. Chopin by O. Narbutaitė. Within the recurring tripartite structure of – A (grand piano), B (dominated by the strings), C (all), A, B, C, A, C, B, C – one of them (A) is clearly understood as a hommage à Fryderyk, or relatively speaking – the external side of hommage. Partition A emphasises the piano idiom of Chopin’s music (M. Tomaszewski), which is primarily related to the timbre, as well as virtuosic (brillant) facture that unites the various genres of Chopin’s music used. They represent the different phases of the composer’s creative development – the post-romantic in spe, the dynamic romanticism, and the pre-romantic. However, the phase of reflexive romanticism in Chopin’s creative development – the lyric-nocturnal idiom acquires exceptional significance already in partition A. When the chamber orchestra joins (B, C), the music is dominated not by Chopin’s piano and lyric-nocturnal idiom but by the nostalgic idiom. The “sources” in partitions B, C are more developed, and are more difficult to identify when Chopin as they are not performed by the grand piano. At the beginning of the piece, Narbutaitė shows Chopin as a lambent romantic, a dreamer. However, the brillant dynamism gradually encounters the deep reflexiveness. As we move from the grand piano episodes in A through the entwined episodes of B, particular emphasis is given to C episodes (Largo). The four Largo reveal the painful and fateful clash between Chopin-the romantic and his environment. This mournful hommage à Fryderyk is the most important to the composer.