Tradicija kaip laiko patirtis: fenomenologinės ir naratologinės perspektyvų sankirta
LTDisertacijoje analizuojama tradicija kaip istorijos filosofijos problema. Disertacijos tikslas – ištirti tradicijos dinamiką kaip savitą laiko patirtį, parodant tradicijos sąvokos vietą ir jos produktyvumą šiuolaikinėje istorijos filosofijoje. Teorinis disertacijos pagrindas – fenomenologijos ir naratologijos sankirta, kuri pastaruosius kelis dešimtmečius formuojasi kaip atskira kultūros reiškinių apmąstymo metodika. Tradicijos tema istorijos filosofijoje plėtojama lygiagrečiai su doktrinomis, analizuojančiomis daugiasluoksnio, skirtingų tankių ir ritmų istorinio laiko patirtis. Fenomenologijoje ši tema atsiranda kaip intersubjektyvios laiko patirties apmąstymų tęsinys, naratologijoje – kaip pasakojimo situacijos ir dinamiškos pasakojimo struktūros analizės tąsa. Taigi naratyvo teorija, kaip ir fenomenologinė intersubjektyvumo teorija, įgalina tirti daugumą klausimų, susijusių su tradicijos fenomenu: istorinio laiko patirčių modusus, kolektyvinės atminties, naratyvinės tapatybės formavimosi klausimus. Pirmojoje bei antrojoje disertacijos dalyse parodoma tradicijos sąvokos raida istorijos filosofijos kontekste bei paaiškinamos prielaidos tradicijos kaip filosofinės problemos atsiradimui naratologijoje bei fenomenologijoje. Trečiojoje dalyje, remiantis abiejų krypčių teiginiais bei konceptais, ištiriami svarbiausi tradicijos kaip istorinio laiko patirties struktūriniai aspektai. Paskutinėje disertacijos dalyje analizuojamos tradicijos temos plėtojimo praktiniuose ir teoriniuose diskursuose tendencijos.
