Nacionaliniai keliai per įvairovę: Vilnius, Triestas ir "Takoskyros tapatybė" 1848-1914 m

LTDisertacijoje tiriama, kaip tautinė tapatybė buvo diskursyviai konstruojama dviejuose miestuose – Trieste ir Vilniuje, esančiuose besiformuojančių (italų ir slovėnų, lenkų ir lietuvių) „įsivaizduojamų“ tautinių-kalbinių bendruomenių mentalinių žemėlapių susikirtimo arealuose, t. y. tokių mentalinių žemėlapių takoskyrose. Nors abu miestai buvo daugiakultūriai ir daugiakalbiai, simboliškai svarbūs ne vienai tautinei bendruomenei ir išaugo etniniu požiūriu mišrioje zonoje, jie priklausė labai skirtingiems imperiniams, politiniams, socialiniams ir ekonominiams kontekstams, taip pat jie buvo labai skirtingų takoskyrų dalis. Disertacijoje siekta nustatyti, ar nepaisant kontekstų skirtumų, Trieste ir Vilniuje susiformavo tipologiškai panašios tautinės tapatybės, ar jos kuo nors skyrėsi nuo tautinių tapatybių, kurios tuomet formavosi už mentalinių žemėlapių susikirtimo arealų. Analizė apsiribojo keturiais vienetais – Triesto italų ir slovėnų kalbomis kalbančiaisiais ir Vilniaus lenkų ir lietuvių kalbomis kalbančiaisiais. Ypatinga „takoskyros tapatybe“ pasižymėjo tik dalis Vilniaus lenkų kalbos ir Triesto italų kalbos inteligentijos, besiremiančios istorine atmintimi ir regionine tapatybe. Tačiau dauguma Vilniaus lenkų kalbos ir Triesto italų kalbos inteligentijos bei Vilniaus lietuvių kalbos ir Triesto slovėnų kalbos inteligentija pasižymėjo etno-tautine tapatybe, bendra visai įsivaizduojamai etninei teritorijai.