Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės kultūros programa ir estetinė mintis: kontekstai, recepcija, sklaida

LTŠioje disertacijoje tiriami Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės (1886–1958) kultūros atnaujinimo programos ir estetinės minties formavimosi veiksniai. Remiantis kultūros perdavimo teorijų įžvalgomis, analizuojama iki šiol mokslinių tyrimų apyvartoje nebuvusi Čiurlionienės-Kymantaitės studijų Krokuvoje medžiaga, paskaitas suvokiant kaip vieną iš galimų kultūros idėjų pralaidumo kanalų, o asmens sąmonę - kaip kultūros tekstų atrankos ir perinterpretavimo slenkstį. Aptariamos Jogailaičių universitete ir A. Baranieckio aukštuosiuose moterų kursuose skelbtos filosofinės ir estetinės pažiūros, peržvelgiama Čiurlionienės-Kymantaitės lektūra, skelbti ir nepublikuoti jos tekstai, kitos kultūrinės patirtys. Konkrečių kontekstų lauke aptariama jos formuluota kultūros žmogaus estetinio ir etinio sąmonėjimo programa, išlaikant ypatingą dėmesį kūrybiniam dialogui su Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu (1875–1911), tuo metu drąsiai eksperimentavusiu tapyboje ir muzikoje. Žvalgomas modernistinių kultūros idėjų recepcijos lygis ir savos tradicijos perinterpretavimas. Ankstesnių tyrinėtojų mokslinis įdirbis pagilinamas, detaliau tiriant Čiurlionienės-Kymantaitės santykį su H. Taine‘o, J.-M. Guyau, R. Wagnerio, F. Nietzsche‘ės ir kt. estetikos teorijomis. Išvadose konstatuojama, kad, nebesant galimybės tiesiogiai patirti naujų filosofinių, estetinių idėjų impulsų sklindančių iš kultūros centrų, trūkinėjant ryšiams su inovatyviai mąsčiusiais kultūros žmonėmis, S. Čiurlionienės-Kymantaitės dėmesys meno teorijoms apie 1914 metus ėmė slopti.