Meno kūrinio interpretacijos validumo problema analitinėje estetikoje: analitinės ir hermeneutinės prieigų sankirtos

LTDisertacijoje nagrinėjami tiek bendrieji meno kūrinio interpretacijos sampratos pagrindai, tiek įvairios skirtingos galimybės teoriškai ir metodologiškai suformuluoti meno kūrinio interpretacijų vertinimo kriterijus. Aptariami teoriniai sunkumai ir iššūkiai, su kuriais susiduriama, sprendžiant meno kūrinio interpretacijų validumo problemą, pateikiami problemos sprendimo būdai. Pirmoji disertacijos dalis skirta įvadui į meno interpretacijos problematiką platesniame H.-G. Gadamerio hermeneutinės interpretacijos sampratos kontekste. Antrąją disertacijos dalį sudaro trys skyriai. Pirmajame skyriuje atskleidžiami E. D. Hirscho intencionalizmo pagrindai. Antrajame skyriuje analizuojama kritinio monizmo pozicija, pasitelkiant dviejų analitinės estetikos autoritetų ir oponentų – M. Beardsley’io ir J. Margolio – argumentus. Trečiajame skyriuje nagrinėjami šios diskusijos atgarsiai hermeneutinėse W. Iserio ir P. Ricoeuro teorijose. [...] Trečioji disertacijos dalis skirta nušviesti kritinio pliuralizmo nuostatoms ir probleminiams klausimams. Pirmajame šios dalies skyriuje nagrinėjama J. Margolio reliatyvistinės logikos samprata, interpretacijos sąvokos ir kultūros objektų prigimties apibrėžimai, nes iš jų išplaukia pliuralistinė nuostata meno kūrinių interpretacijų vertinimo atžvilgiu. Antrajame skyriuje analizuojami šiuolaikinės analitinės estetikos argumentai, kuriais siekiama pagrįsti tiesos kriterijaus taikymą, vertinant meno kūrinių interpretacijas. Šiame disertacijos skyriuje ieškoma atsakymų į klausimus, ar įmanoma suderinti tiesos kriterijaus taikymą su kritinio pliuralizmo nuostatomis ir kokios priežastys skatina kovoti už teisinga/klaidinga skirtį kaip vertinimo kriterijų. Trečiajame skyriuje nagrinėjami skirtingi požiūriai į meno kūrinio interpretacijų objektyvumo ir pagrįstumo įvertinimą.