Žaidybinio teatro raiška Rimo Tumino režisūroje 1978-2005 m

LTDisertacijos temą inspiravo siekis apibrėžti režisieriaus Rimo Tumino, vienos iškiliausių lietuvių teatro asmenybių, kūrybos savitumą ir jo kuriamo meninio pasaulio prigimtį. Kritinė režisieriaus kūrybos percepcija, užfiksuota įvairiuose teatrologiniuose tekstuose, pasižymi kontroversiškumu ir fragmentiškumu. R. Tumino režisūra iki šiol nėra sulaukusi išsamesnių bei kryptingesnių tyrimų, kurie atskleistų ne tik spektaklių estetinį unikalumą, bet ir jų suvokimo kontekstus. Disertacijos objektas – žaidybinio teatro raiška Rimo Tumino režisūroje 1978–-2005 m. R. Tumino teatras nėra vienalytis, todėl pasitelktos tyrimo strategijos nėra vienintelės, galinčios atskleisti jo savitumą. Šiame tiriamajame darbe žaidybinio teatro modelis pasirinktas kaip paradigminis ir dominuojantis, tačiau Tumino režisūros originalumą lemia skirtingos jo modifikacijos bei junginiai su kitais teatro modeliais, pirmiausia – psichologinio teatro. Reikia pasakyti, kad teatrologinių tyrimų diskurse sąvoka „žaidybinis teatras“ vartojama nevienareikšmiškai, todėl svarbus šio darbo uždavinys buvo apibrėžti žaidybinio teatro modelį. Žaidybinio teatro samprata buvo formuluojama remiantis daugiausia estetinėmis, bet taip pat sociologinėmis, antropologinėmis, psichologinėmis, lingvistinėmis bei filosofinėmis žaidimo teorijomis. Šiame tyrime žaidybinis teatras apibrėžiamas dvejopai: 1) teatro formos ir kalbos aspektu ir 2) spektaklio recepcijos požiūriu. Darbo tikslas -– ištirti R. Tumino režisūrą žaidybinio teatro raiškos aspektu ir taip apibrėžti Tumino teatro savitumą.