The Role of "School" in Beethoven perfomance : Lithuanian tradition

LTStraipsnio išeities tašku pasirinkta prielaida, kad muzikos atlikimo praktikos ypatybės ir semantiniai bruožai turi didelę įtaką muzikos komunikacijos procesui. Šiai prielaidai paremti teorinių argumentų ir aprašymų netrūksta: šiais laikais jau neginčytinai pripažįstama, jog muzikos atlikimo meno studijos turėtų būti vienas iš pagrindinių muzikologinių tyrinėjimų objektų. Vis dėlto dar nėra gausu tyrinėjimų, kurie analizuotų ir palygintų realius, konkrečius muzikos atlikimo pavyzdžius. Esminių įžvalgų ir naujų analizės būdų šiai sričiai galima būtų pasisemti tyrinėjant centrinį muzikos atlikimo menui reiškinį – muzikos kanoną, o taip pat – nagrinėjant „mokyklos“, kuri neretai įtvirtina „kanoninių“ vakarietiškosios akademinės muzikos kūrinių atlikimo standartus, sąvoką. Straipsnyje analizuojamos keturių lietuvių pianistų (P. Geniušo, M. Rubackytės, G. Aleknos ir A. Žlabio), per pastaruosius kelis dešimtmečius skambinusių L. van Beethoveno muziką, įgrotos fortepijoninių šio kompozitoriaus sonatų interpretacijos. Kiekvienas atlikėjas turi tam tikrų charakteringų bruožų, savotiškų „semantinių gestų“, kurie dominuoja konkrečioje interpretacijoje ir išskiria ją iš kitų atlikimų. Analizuodama čia minimų pianistų interpretacijas autorė siekė išryškinti po vieną charakteringiausią muzikos atlikimo parametrą, kuris galėtų būti nulemtas atlikėjo priklausymo vienai ar kitai pianizmo mokyklai ar tradicijai. Tokia analizė čia pasitelkta ir siekiant atsakyti į klausimą, ar egzistuoja lietuviškoji Vakarų muzikinio kanono interpretavimo tradicija, o jei taip, tai kurios pianistų kartos ar „mokyklos“ padėjo šią tradiciją sukurti. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Interpretacija; Fortepijono mokykla; Lietuviškoji tradicija; L. van Beethoven Performance; Piano school; Lithuanian tradition.

ENThe point of departure of this article is the assumption that immanent qualities and semantic features of performance practice strongly affect musical communication. Theoretical arguments and descriptions of this assumption abound; it is widely recognized nowadays that the study of performance practice should be considered one of the fundamental objects of musicological research. Less common, however, are studies that analyze and compare real, concrete instances of musical performance. Here, the author suggests that essential insights into the performance practices and new types of analysis might be provided by exploring a phenomenon which lies at the core of performance art, i.e., ‘a canon’, as well as by investigating the concept of ‘a school’ which establishes the standards for performing ‘canonical’ works of Western art music. The case-study of this article is the interpretations of the sonatas by Ludwig van Beethoven as played by four Lithuanian pianists (Petras Geniušas, Mūza Rubackytė, Gabrielius Alekna and Andrius Žlabys) who have been playing Beethoven’s music during the last few decades. It is suggested here that each performer has some characteristic features, a kind of “semantic gestures”, which dominate in a particular interpretation and distinguish it from other performances. In analyzing the performances of the aforementioned pianists, the author has tried to pick one the most specific parameter of musical enunciation that might be determined by performer’s belonging to one or another school of pianism. Such kind of analysis is employed here to help answering the question, if the Lithuanian tradition of interpreting the music of the Western musical canon does exist at all, and if so, which generations, or which “schools” of pianists did create this tradition. [From the publication]