Apie relikvijas XX a. I pusės lietuvių spaudoje, arba "Lietuva laukia savo naujojo šventojo"

LTXX a. I pusėje Lietuvoje spauda tapo visuotine. Spaudos sraute informacijai apie šventųjų relikvijas teko mažai vietos, o esanti informacija persmelkta stebuklo nuojauta. Be įprasto stebuklo šleifo, senąsias šventųjų relikvijas XX a. lydėjo ir archeologinė konotacija. Relikvijos spaudoje susilaukė dvejopo vertinimo: relikvijų, kaip pajamų šaltinio, aspektas stipriai kritikuotas nekatalikiškoje spaudoje; tuo tarpu Katalikų Bažnyčios oficiali spauda gynė šventųjų relikvijų garbinimą. Straipsnyje pažymima, jog Lietuvoje daugelį amžių labai gerbtos šv. Kryžiaus relikvijos. XX a. 4 dešimtmetyje, įsibėgėjus ir gausiai aprašomai naujai lietuvių piligrimystės bangai, Lietuvos bažnyčias greitai pasiekdavo ir naujai kanonizuotųjų relikvijos (Bernadetos Subiru, Jono Bosko ir kt.). Taip pat plito (populiarintos, reklamuotos spaudoje, įvairiai platintos ir kt.) relikvijos, turėjusios devocionalijų statusą – devociniai paveikslėliai su Prisikėlusio Kristaus, Kūdikėlio Jėzaus atvaizdais ir t.t. Aptariamuoju laikotarpiu lietuviams lankant šventųjų palaikus patriotinės intencijos buvo ne mažiau svarbios nei religingumo stiprinimas. Nuo pat XX a. pradžios spaudoje pasirodydavo pasvarstymai, raginimai, priekaištai: kodėl Lietuva teturi vieną šventąjį – šv. Kazimierą? Greta būdavo pateikiamos kandidatūros į „naujuosius Lietuvos šventuosius“, renkami, kaupiami ir skelbiami jų galimo šventumo įrodymai. Daugiausia skelbta, diskutuota dėl dviejų kandidatūrų – Barboros Žagariškės bei arkivyskupo Jurgio Matulaičio, kurio kultas ypač sustiprėjo 1934 m. ir netrukus kai kur jis jau laikytas šventuoju.Reikšminiai žodžiai: Spauda; Piligriminė kelionė XX a. pirmojoje pusėje; Arkivyskupai; Stebuklai; Šventieji; Relikvijos; Press; Pilgrimage in the early 20th century; St. Casimir; Archbishop Jurgis Matulaitis; Miracle.

ENThe Lithuanian press of the early 20th century addressed to the issue of the Holy Relics quite rarely. The matter of museum appeared alongside the common text of the miracle in the discussions of the relics in the press of the start of the 20th century. The awkward issue of a relic as a source of revenue has been substantially criticised in the libertine press. The Catholic periodicals reveal that Lithuania has a viable tradition of worshiping the relics of the Holy Cross. In the thirties the relics of the newly sainted started reaching Lithuanian churches within a relatively short period. The times are also characterised by popularity of the relics-devotionalia. The process was initiated by a new wave of pilgrimage after proclamation of independence. The press announced journeys of Lithuanian pilgrims to the Holy Land and resting places of the well-liked saints. Attending of sacred remains for Lithuanians was no less than a patriotic act, which was consolidation of religiosity. Religious and national revivals were seen as identical. As in the interwar period the sanctuary of St.Casimir in Vilnius was inaccessible to the population of Lithuania, new candidacies to the saintly glory were considered. A certain discontent was expressed as concerns incapacity of Lithuanians to initiate processes of beatification. The promoters of the cult of Matulaitis (Maryans) were constantly informing the press about the miracles that they experienced through the grace of his. “Lithuanian is awaiting a new saint” – claimed the press, uttering hereby the expectations of the Lithuanian society of the early 20th century.