Зямянская супольнасць вёсак Вужа і Прарокаўшчына Слуцкага княства ў другой палове XVII – першай трэці XIX ст

LTXVII–XVIII a. istorijos šaltiniuose, kilusiuose iš LDK teritorijos, yra dažnai sutinkamas terminas „ziemianie“ (žemininkai). Šiuo terminu vadinta ne tik pilnateisė pavieto šlėkta, bet ir karinę tarnybą galintys atlikti gyventojai, gyvenę privačiose ar valstybinėse žemėse, tačiau socialiniu ekonominiu požiūriu ir teisiškai priklausę nuo dvaro savininko. Istorikai šaltiniuose sutinkamą „ziemianie“ dažnai bando traktuoti kaip ypatingą gyventojų grupę iš karinių valstiečių-tarnų, kurie aiškiai skyrėsi nuo šlėktų. Pastaruoju atveju kyla klausimas dėl tų gyventojų kategorijos luominės priklausomybės, kas istoriografijoje traktuojama nevienodai. Tarp istorikų paplitusi nuomonė, kad „ziemianie“ kaip ypatinga gyventojų grupė formavosi tiek iš šlėktų, gyvenusių stambiųjų feodalų žemėse, tiek iš kai kurių kategorijų smulkiųjų šlėktų ar net valstiečių. Siekiant geriau pasiaiškinti praeities žemininkų realijas straipsnio autorius gilinosi į dviejų bajorkaimių (lenk. zaścianki, baltar. засценкі), juose gyvenusių giminių istoriją. Tai Vuža (Вужа) ir Prarokauščyna (Прарокаўшчына), XVII–XVIII a. priklausę Grozavo dvarui, dabartinėje Baltarusijos Minsko srities Kapylio rajono teritorijoje. Daugiausiai remtasi Baltarusijos nacionalinio istorinio archyvo saugoma apie juos medžiaga. Daroma išvada, kad žemininkų bendruomenė tuose kaimuose susiklostė XVII a. viduryje ir išliko stabili iki baltarusių žemių prijungimo prie Rusijos imperijos XVIII a. pabaigoje. Būtent po prijungimo Rusijos valdžia vykdė permainas, po kurių dvarininkų teises gavo tik nedaugelis, o kiti buvo pervesti į žemesnį luomą.