Крэва як Усходняя Літва: да праблемы балта-славянскіх кантактаў у ХI-XIV стст

LTKrėva geriausiai žinoma istoriografijoje dėl Krėvos unijos tarp Lietuvos ir Lenkijos, tačiau yra dar vienas įdomus siužetas, kuris intriguoja. Tai Krėvos, kaip vieno iš svarbiųjų pirmapradės Lietuvos politinių centrų, istorija. Nekelia abejonių, kad viduramžiais čia būta baltų pagonių gyvenvietės. Straipsnyje ji lokalizuojama ne prie XIV a. pastatytos mūrinės pilies, mat archeologiniai kasinėjimai parodė, kad ten nėra ankstesnio kultūrinio sluoksnio. Prie mūrinės pilies išaugęs miestelis taip pat yra pilies, kaip senjorinės rezidencijos, atsiradimo pasekmė. Pirmapradės Krėvos centru reikia laikyti piliakalnį, esantį apie 2 km į pietus nuo Krėvos pilies prie kelio į Smurgainis. Jis nėra dar gerai ištirtas, nors pagal išorinius požymius tai vėlyvojo geležies amžiaus baltų piliakalnis, kokių yra nemažai iš I tūkstantmečio pabaigos – II tūkstantmečio pradžios Baltarusijos šiaurės vakarinėje teritorijoje. 2013–2014 m. šis Krėvos piliakalnis ir prie jo esanti teritorija buvo archeologų kasinėjama. Remiantis archeologiniais radiniais ir jų analize straipsnyje daroma išvada, kad tai XI–XIII a. piliakalnis, nors jame randama ir vėlesnių žmogaus veiklos pėdsakų. Apibendrinant rašoma, kad remiantis Krėvos pavyzdžiu galima pripažinti tam tikrą dar ikimindauginės Lietuvos civilizacinį lygį, ankstyvąją urbanizaciją su specializuotais amatų centrais ir aktyviais išoriniais ryšiais. Kas gi buvo Krėvos piliakalnis XI–XIII a.: slavų faktorija tarp baltų gyventojų, ankstyvojo feodalizmo Lietuvos didiko pilis ar ankstyvuoju miestu? Atsakyti į šiuos klausimus padės tolesni tyrimai.