M. K. Čiurlionio muzikos kūrinių interpretacijos : dailės ir muzikos dichotomija

LTAtliekant M.K.Čiurlionio muziką, neišvengiamai susiduriama su daugybe nestandartinių problemų. Viena tokių – Čiurlionio dailės ir muzikos sąveikos muzikos kūriniuose. Čiurlionio kūrybos tyrėjas prof. V.Landsbergis šią sąsają perkelia net į dichotomijos lygmenį. Jo veikaluose perspėjama šio dualumo nepersverti į vieną kurią pusę. Deja, tas dažnai pasitaiko, kai į atskirai paimtas dalis žiūrima per siaurai. Dailės sferai paprastai suteikiama skystoko jausminio spalvingumo funkcija. Rūpinantis vien tik muzika, pasiduodama audringiems nevilties jausmams. Žymesnieji lietuvių atlikėjai pusiausvyrą dažniausiai sugeba išlaikyti, todėl labai įdomu įsiklausyti, kaip būtent jie tą padaro. Dirigentas Gintaras Rinkevičius stabdo muzikos judėjimą. Jam svarbu pavaizduoti milžiniškus paveikslus. Dirigentas Robertas Šervenikas, priešingai, pirmenybę suteikia muzikiniam simfoninių poemų pradui. Jo interpretuojamos "spalvos" paryškina kūrinio formą, simfoninės poemos suskamba tarsi sudėtingi vaizdingi pasakojimai apie tamsos ir šviesos kovą. Toliau straipsnyje lyginamos Čiurlionio Styginių kvarteto c-moll interpretacijos. Vilniaus kvarteto smulki artikuliacija, greit besikeičiantys tempai muziką tarsi eskizuoja bloknotėlyje. Čiurlionio kvartetas akcentuoja horizontalės bei vertikalės lygumą, kas primena Čiurlionio tapybos darbų perspektyvas. Pianistė prof. Birutė Vainiūnaitė ieško simbolikos pastelinių spalvų. Vokiečių pianistas Nikolaus Lahusenas, akcentuodamas J.S.Bacho kūrybą primenančią polifoniją Čiurlionio kūriniuose, neatskiriamai susiejo Čiurlionio muzikos ir dailės lineariką. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Interpretacija; Dichotomija; Muzika ir dailė; M. K. Čiurlionis performance; Dichotomy; Music and painting.

ENPerforming M. K. Čiurlionis’ music inevitable poses a large number of unconventional problems. One of such problems is the interactivity of Čiurlionis’ art and music in his musical works. Prof. V. Landsbergis, who studied Čiurlionis’ creation, even transferred this interaction to the level of dichotomy and warned against unbalancing this duality to the advantage of any one side. Unfortunately, this is often the case when the individual parts are interpreted too narrowly. The fine arts sphere is usually accorded the function of a waterish emotional coloration, while in case of the exclusive focus on music one surrenders to the violent feelings of despair. The more prominent Lithuania performers usually manage to preserve the balance and it is therefore very interesting to examine how they achieve it. Conductor Gintaras Rinkevičius stops the flow of music. He is concerned with depicting enormously large pictures. Conversely, conductor Robertas Šervenikas gives priority to the musical springs of symphonic poems. His interpretation of the “colours” emphasises the form of a musical piece, and symphonic poems begins sounding like elaborate and picturesque stories about the struggle between the dark and the light. The article also compares interpretations of Čiurlionis’ string quartet c-moll. The detailed articulation of Vilnius Quartet and the fast-changing tempos give an impression of drawing sketches of music on a scratchpad. Čiurlionis’ Quartet emphasises the evenness of the horizontal and the vertical, which reminds of perspectives in Čiurlionis’ paintings.