Метамарфозы вобраза Сымона Буднага ў беларускім гістарычным наратыве

LTBaltarusių kaip nacijos formavimąsi nuo XIX a. antrosios pusės lydėjo dviejų nacionalinių mitų kova: „zapadnorusizmo“ ir „nacdemų“ (nacionalinių demokratų). Baltarusių kaip etnokultūrinės visumos traktavimą XIX a. įvedė „zapadnorusizmo“ krypties istorikai, nors jie baltarusius laikė tik rusų tautos šaka, vieningos ir nedalomos Rusijos dalimi. LDK laikotarpis šiame diskurse buvo laikomas lietuvių ir lenkų įvykdyto rusų žemių prievartinio užgrobimo ir priespaudos periodu. XX a. pirmųjų dešimtmečių „nacdemų“ požiūriu LDK XV–XVI a. buvo baltarusių švietimo ir kultūros suklestėjimo laikotarpiu, o Baltarusija XV a. pasuko nuo „rusiško bizantiško“ pasaulio ir pradėjo eiti Vakarų Europos keliu. Šios abi kryptys nevienodai traktavo istorinius personažus. Straipsnyje atskleidžiamos XVI a. religinio veikėjo Simono Budno įvaizdžio metamorfozės baltarusių istoriniame naratyve nuo XIX a. antrosios pusės iki XX a. paskutiniojo dešimtmečio. S. Budno reikšmę baltarusių kultūrai iš pradžių iškėlė „nacdemai“ XX a. pradžioje, traktuodami jį kaip baltarusių „aukso amžiaus“ veikėją, Baltarusijos patriotą. XX a. 4-ame dešimtmetyje Baltarusijoje sutriuškinus „nacdemus“ istorines koncepcijas ėmė lemti sovietinės partinės sistemoje parengti ideologiniai dokumentai. Faktiškai grįžta prie „zapadnorusizmo“ jį modernizuojant ir pritaikant naujoms sąlygoms. S. Budno traktavimas patyrė metamorfozių, kuriose jam vis dėlto atsirado vietos, iškeliant šią istorinę asmenybę kaip spaudos Baltarusijos teritorijoje pradininką, baltarusių švietėją ir humanistą, racionalų mąstytoją ir kovotoją su religine tamsybe.