Родавая легенда полацкага шляхецкага роду Домантаў у XVII стагоддзі

LTLietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) bajorų kilmės legendos XVI-XVI a. atliko prestižinę funkciją ir, skirtingai nuo maskvėnų, jos retai naudotos bajorystės įrodymui. Išimtimi iš šios taisyklės yra Daumantų iš Polocko vaivadijos legenda, kuri įrašyta į valdovo privilegijas, pateko į teismų knygas, o 1804 m. pradžioje tapo įrodymu, giminei siekiant gauti Rusijos dvarininko teises. Legendos pagrindą sudaro Žygimanto Senojo 1514 m. duotas raštas, kuriuo Charitonas ir Alechna Bartlamiejevičiai Domantai (Daumantai) teisiasi su Markovo seniūnu Mordasu Miškavičiumi. Kaip aiškėja iš dokumento, Domantų protėvis Glebas Jurevičius iš Vytauto gavo keletą kaimų Markovo seniūnijoje su 84 valstiečių dūmais už tai, kad sumušė totorius už Slucko Skovyšino miškuose ir išlaisvino daug lietuvių. Teismo sprendimo turinys aiškėja iš iki šių dienų išlikusių 1641 m. Vladislovo Vazos patvirtinimo ir jo aktikacijos Polocko žemės teisme 1668 birželio 6 d. Nei Žygimanto Senojo teismo sprendimo, nei Vladislovo Vazos patvirtinimo išlikusiose Lietuvos Metrikos knygose nėra. 1641 m. minimas valdovo patvirtinimą gavęs Mykolas Akuta-Domantas neva buvo L. Sapiegos tarnautoju. Pats L. Sapiega tada jau buvo miręs, todėl Mykolas galėjo toliau tarnauti Sapiegų giminei. Toliau nurodomi ir kiti faktinių aplinkybių neatitikimai. Taigi, Žygimanto Senojo teismo sprendimas – falsifikatas. Tikroji Daumantų kilmė neaiški, jie turėjo valdų ne tik Polocko žemėje, bet ir kitur, daugiausia etninėje Lietuvoje. Be to, istorijai žinomas ir kunigaikštis Daumantas.