Князі Друцкія-Любецкія ў канцы XVI-XVII ст.: радавод, маёмаснае становішча, грамадска-палітычная дзейнасць

LTTyrime nagrinėjama kunigaikščių Druckių-Liubeckių giminės istorija, turtinė padėtis ir veikla XVI-XVII a. Tai plačios kunigaikščių Druckių giminės šaka. Įvairiais Abiejų Tautų Respublikos (ATR) laikotarpiais Druckiai turėjo dideles valdas įvairiuose pavietuose, užėmė svarbius vietinius postus. Kiek užgožti giminaičių iš Druckių-Sokolinskių ir Druckių-Gorskių pusės, jie aukščiausius postus pasiekė tik XIX a. pradžioje, kai Lenkijos karalystė jau buvo Rusijos imperijoje. Plačiausiai šią giminę aprašė J. Volfas knygoje „Lietuvių-rusų kunigaikščiai“ (1895). Straipsnio autorius taiso J. Volfą, papildo geneologiją naujais duomenimis. Daroma išvada, kad J. Volfo sudaryta Druckių-Liubeckių XVII a. genealogija turi daug klaidų. Daug konkrečiau giminystės ryšiai pateikti medžiagoje, kuri XIX a. pr. teikta Minsko dvarininkų deputatų susirinkimui, o vėliau perpasakoti A. Bonieckio „Lenkų herbyne“. Pagal giminės turtinę padėtį XVI a.-XVII a. ji priklausė vidutinei bajorijai, tačiau tai nebuvo giminės nuosmukis. Iš tiesų Druckiai-Liubeckiai veikė pavietų lygyje, palengva įeidami į Lucko ir Oršos pavietų visuomeninio-politinio elito gretas. Būsimo giminės iškilimo, įvykusio XVIII a., pagrindą padėjo Mstislavlio stalininkas Mikalojus Ivanovičius Druckis-Liubeckis (†~1671). Sėkmingų vedybų su Kristina Bagdonaite Statkevičiūte (turtingos Gorajskių giminės paveldėtoja) dėka jis gavo Pogostą, Luniną ir Liubavičius. Taigi, Druckiai-Liubeckiai buvo tipiški vidutinės bajorijos atstovai, bet Mikalojaus pastangomis giminė smarkiai padidino savo įtaką ir padėjo pagrindą jo sūnų Simono ir Bogdano karjerai.