Родавая памяць ці звычайны падман?: Венская бітва 1683 г. у справах аб доказе дваранства ў Мінскай губерні
LTStraipsnyje nagrinėjama XIX a. pirmos pusės Baltarusijos bajorų giminės legendos apie jų protėvius, neva dalyvavusius Vienos mūšyje 1683 m., kai buvo sumušta didžiulė turkų armija ir už tai gavusius įvairių dovanų (karinį laipsnių, žemės valdų ir panašiai). Autorius peržiūrėjo XIX a. Minsko gubernijos dvarininkų heroldijos duomenis ir konstatavo, kad tokių karinių žygdarbių prireikė smulkiesiems ir vidutiniams bajorams, nes po 1830-1831 m. sukilimo carinė valdžia sustiprino bajorų luomo teisėtumą patikrą. Todėl daug bajorų „prisiminė“ savo protėvių karinius nuopelnus, kurie pačioje XIX a. pradžioje dar nebuvo aktualūs. Dažniausiai naudotasi XVIII a. lenkų herbynų (K. Niesieckio, V. Vielandkos, D. Dunčevskio ir kt.) medžiaga, „pridedant“ vieną ar kelias giminės kartas, siekiant sujungti XVIII a. pabaigos karžygius su jų XIX a. pradžios palikuonimis. Nors Vienos mūšis nebuvo vienintelė karinė kompanija, kurią minėdavo genealogijų falsifikatoriai, patys dažniausiai dirbę įvairių valdiškių įstaigų raštinėse, jis minimas dažniausiai, nes buvo prestižiškiausių Abiejų Tautų Respublikos karinių pergalių visoje jos istorijoje (iš kitokių, egzotinių mūšių paminėtinas atvejis, kai bajoras „surado“ savo protėvį, dalyvavusį net Varnos 1444 m. kautynėse). Apibendrinant konstatuotina, kad tokia protėvių karinių nuopelnų gausa buvo susijusi visai ne su istorine atmintimi, o siekiu bet kokiu būdu išlikti bajorų luome.
