Tradiciją galima ne tik adoruoti

LTĮvairesnių požiūrių į praeitį ypač pagausėjo XX a. Gi hierarchinio pagarbos duoklės atidavimo ypač sumažėjo postmodernizmo laikais. Meniniuose tekstuose įprastą rimties laikyseną keičia daugybė naujų požiūrių. Straipsnyje nagrinėjamas vienas įdomesnių naujųjų V. Bartulio kūrinių „Kelias“, skirtas M. K. Čiurlionio 130-osioms gimimo metinėms. Nagrinėjama kūrinio garsinės medžiagos pateikimo būdai, keliamos asociacijos, netipiška kūrinio sandara, atskleidžiamas naujas požiūris į tradiciją, kompozitoriaus braižo estetinės paskatos. Tai jau ne pirmas kompozitoriaus žvilgsnis į Čiurlionį. Pirmasis - „Homage  Čiurlionis“ (1995) - taip pat nebuvo tadicinis, kurtas tarsi lengvesnio žanro apibrėžtyse. Kūrinio kontekstualumas – kai šiandien gimusi muzika prasminiais ir materiniais ryšiais nutįsta į prieš šimtmetį besiskleidusį laiką - tarsi iš naujo nustato jau suvoktų ir „sutvarkytų“ mūsų kultūros reiškinių balansą. Galima teigti, kad lyginant su prieš trisdešimtmetį tvyrojusio modernizmo estetikos įkarščiu, radikaliai keičiasi muzikos, kuri skambėjo XX a. pradžioje, vertinimas. „Kelio“ struktūra pagrįsta kontrasto principu. Derinamos dalys, pagrįstos linearine polifonija ir tipiškos chorinės homofoninės struktūros padalos. Kūriniui panaudoti M. K. Čiurlionio, Sofijos Kymantaitės – Čiurlionienės tekstai ir pabaigai labai tinkančios kelios eilutės iš Liudviko Jakimavičiaus libreto V. Bartulio operai „Aušrinė“, kurios gana asmenišką laiškų toną tarsi pakreipia visuotinesne linkme. Bartulis savo „Keliu“ mums tiesiog neįkyriai leidžia patirti, koks galėjo būti amžiaus pradžios koloritas, kokia atmosfera tvyrojo, kol virš Čiurlionio galvos dar nebuvo susiformavęs didžiojo menininko kupolas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Tradicijos revizija; "Kritinis menas"; Įreikšminimo būdas; Postmodernizmas.

ENOne registers a proliferation of various attitudes towards the past in XX c. Yet, in postmodernist times, there is a sharp decline in payment of hierarchical respect. The state of restraint, commonplace in artistic texts, is replaced by many new attitudes. The article examines one of the more interesting, new pieces by V. Bartulis – “The Road” (Kelias), dedicated to 130th birth anniversary of M. K. Čiurlionis. The author examines ways of presenting audio material in the piece, associations it evokes, irregular structure of the piece. This is not the first instance the composer looks at Čiurlionis. Contextuality of the piece – expressed in meaningful and material ties that stretch from today composed music into the time that emanated a century ago – as if re-establishes the balance of already understood and “resolved” phenomena in our culture. One can claim that in comparison with the heat of Modernistic aesthetics that predominated for three decades, there is a radical shift in assessment of music that was performed in the beginning of XX c.. The structure of “The Road” is based on the principle of contrast. The author tunes parts based on linear polyphony and steps of standard homophonic structure found in quire music. The piece incorporates texts of M. K. Čiurlionis, Sofija Kymantaitė – Čiurlionienė and a couple of lines – fitting for the end - from Liudvikas Jakimavičiaus libretto for V. Bartulis opera “Aurora” (Aušrinė), which guide a rather personal tone of letters in a more universal direction. Bartulis with his piece “The Road” allows us to experience what was coloring like at the beginning of the century, what atmosphere persisted, before Čiurlionis gained the reputation of a great artist.