Lithuania at the International Exhibitions of the 1920s and 1930s
LTStraipsnyje analizuojamos tarpukario Lietuvos savireprezentacijos pastangos, išryškėjusios šaliai dalyvaujant tarptautinėse parodose. Apžvelgiami visi dailės kūrinių pristatymo tarptautiniu mastu atvejai - nuo 1925 m. Monzos dekoratyvinio meno parodos iki 1939 m. Niujorko tarptautinės parodos. Atskleidžiama, kaip kito užsienio vartotojui skirtas šalies įvaizdis, kokiomis priemonėmis jis buvo formuojamas, kaip ir kiek tas priemones keitė šalies kultūros situacija, išaugusios reprezentacijos galimybės. Aptariant priemones, apsiribota dailės sritimi. Parodoma, kaip nuo tradicinio kaimo kultūros paveldo pereita prie šiuolaikinės dailės taikymo. Apibendrinant apžvalgą, daroma išvada, kad iš visų tarptautinių prisistatymų šalyje labiausiai vertintas pasirodymas Paryžiuje. Pripažinimas modernios Europos sostinėje tarsi patvirtino, kad Lietuva turi šansų tapti lygiaverte Europos valstybe. Už meno kūrinius gauti apdovanojimai priimti kaip akivaizdus Lietuvos dailės kūrėjų sugebėjimų įvertinimas. Apdovanojimai bei visuomenės dėmesys ir dailininkams įkvėpė daugiau pasitikėjimo savo jėgomis, patvirtino, kad lietuviai pasauliui tampa įdomūs ne vien kaip medinių kryžių, gintaro ir lino audinių šalies atstovai. Kita vertus, net įvertinę tapybos bei skulptūros ideologinę reikšmę, valstybę atstovaujantys užsakovai rūpinosi ne jų originalia verte, meniškumu, bet propagandiniu paveikumu bei reprezentatyvumu. Dailės kūriniai buvo traktuojami kaip aplinkos ideologinio prisotinimo priemonė. Toks požiūris ribojo nacionalinės dailės raidą, skatino formuotis valstybės remiamą oficialų stilių. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Tarptautinė meno paroda Paryžiuje (1937); Tarptautinė meno paroda Niujorke (1939); International Exhibitions.
ENThe article analyzes Lithuania’s self-representation attempts during the inter-war period, which were especially prominent when the country participated in international exhibitions. All the cases of presentation of art works on the international level are overviewed – starting from the decorative art exhibition in Monza in 1925 and ending with the international exhibition in New York in 1939. The article reveals how the image of the country, intended for a foreign consumer was formed and by which means, how such means changed the culture situation in the country and the increased representation possibilities. When discussing the means, the area of art is limited to. The article shows the transition from the traditional rural culture heritage to the modern applied arts. When summarizing the overview the conclusion is made that out of all the international representations, the show in Paris is most noteworthy. The recognition in the capital of modern Europe confirmed that Lithuania has the chance to become a proper European state. The awards for the works of art were accepted as an obvious appreciation of the abilities of Lithuanian artists. The awards and the attention from the society inspired the artists’ self-confidence and evidenced that Lithuanians become of interest to the world not only as representatives of the country of crosses, amber and linen. On the other hand, even upon evaluating the ideological significance of the painting and sculpture, the customers, representing the state, were concerned not with their original value and artistry, but rather their propaganda influence. Works of art were treated as means of ideological saturation of the environment and such an attitude limited the development of the national art and encouraged the formation of the official style, supported by the state.
