Parlamento vaidmuo užsienio politikos formavime: naujosios demokratijos atvejis

LTDisertacijoje tarpdiscipliniškai, taikant tiek sociologijos, tiek politikos mokslų teorijas, analizuojamas kintantis parlamento vaidmuo Lietuvos, kaip naujosios demokratijos valstybės, užsienio politikos formavime. Atstovaujamoje demokratijoje parlamentai laikomi pagrindinėmis institucijomis, kadangi jie politinės bendruomenės vardu teikia pritarimą viešosios politikos priemonėms, kurias suformuoja valdantysis elitas. Demokratizacija bendrai siejama su režimo parlamentarizacija. Naujosiose demokratijose, Vidurio ir Rytų Europos šalyse, parlamentai „pernakt“ iš guminių antspaudų tapo sisteminių pokyčių „ašimi“, pagrindiniais politikos formuotojais. Parlamentas priėmė pagrindinius Lietuvos valstybingumo atkūrimo ir nepriklausomybės įtvirtinimo tarptautinėje erdvėje sprendimus. Priėmus nuolatinę Lietuvos Respublikos Konstituciją ir atkūrus Prezidento instituciją, pagrindinis vaidmuo užsienio politikoje buvo deleguotas diarchinei vykdomajai valdžiai. Disertacijoje analizuojama vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžių sąveika šioje srityje, pasitelkiant „šeimininko-samdinio“ modelį, parlamento vaidmenį interpretuojant kaip vidaus politinių, institucinių suvaržymų dalį politikos lyderių veiksmų laisvei. Disertacijoje remiamasi neoklasikinio realizmo nuostatomis apie sisteminių veiksnių įtaką valstybės užsienio politikai bei „įsiterpiančius“ vidaus veiksnius, demokratijos konsolidacijos bei demokratinio užsienio politikos formavimo („padalytos valdžios“) teorinėmis nuostatomis.

ENThe doctoral dissertation analyses the changing role of the parliament of Lithuania, a new democracy, in the formation of foreign policy, by approaching the subject in an interdisciplinary way, combining both sociological theories and theories of political science. Parliaments are considered to be central institutions of representative democracy, as their mandate is to give approval for public policy measures formulated by the governing elite on behalf of the political community. Democratisation as a phenomenon in general is related to parliamentarisation of the regime. The parliaments in the new democracies of Central and Eastern Europe, which used to be mere rubber stamps in the Soviet times, overnight became important agents of systemic changes and the main policy makers. The Lithuanian parliament adopted major decisions concerning the re-establishment of the statehood and the consolidation of independence of the country in the international arena. Having adopted the present Constitution and re-introduced the President’s Office, the main foreign policy powers were delegated to the diarchial executive. Through the application of the Principal-Agent Model, the dissertation examines the interaction (institutional and political constraints) between the executive and the legislature in the shaping of foreign policy. The piece of research is based on the theoretical premises of neoclassical realism, democratic consolidation and democratic foreign policy formation (“divided government”).