LTDisertacijoje analizuojama ideologinio Vilniaus kraštovaizdžio formavimasis bei kaita sovietmečiu. Tiriami Vilniaus sovietmečiu vykusio virsmo mechanizmai bei siekiama pasekti šių mechanizmų veikimo logiką, apčiuopti ideologija grindžiamos sovietinės atminties kultūros bei politikos specifiką. Vilniaus ideologinio kraštovaizdžio kaita sovietmečiu analizuojama bendrasovietinės atminties politikos kontekste. Disertacijoje nagrinėjami probleminiai klausimai, kurie iki šiol istorijos tyrimuose buvo mažai paliečiami: koks Vilniaus tapatumas buvo kuriamas – lietuviškas, sovietinis ar lietuviškas sovietinės dvasios; ar sovietmečiu vyko sąmoningas lituanizacijos procesas, ar tai buvo veikiau atsitiktinumas ar šalutinė pasekmė; kaip apskritai galėjo tuo metu būti suvokiama miesto lituanizacija; ar pavyko sovietams suformuoti homogenišką Vilniaus ideologinį kraštovaizdį. Remiantis etnokomunizmo, kultūrinės atminties bei politinės antropologijos teorinėmis prieigomis, tyrime daromos išvados, kad sovietinio Vilniaus tapatumui kurti naudoti ideologiniai konstruktai sovietmečiu kito, ir ši kaita pasireiškė ne tik ideologinio naratyvo elementų, atsižvelgiant ir į direktyvas iš Maskvos, ir į vietinės nomenklatūros iniciatyvas, deaktualizavimu ar aktualizavimu, bet ir miesto vizualinio pavidalo formavimo specifika. Tyrimas atskleidė, jog homogeniškas sovietinio Vilniaus ideologinis kraštovaizdis sukurtas nebuvo. Galutinis procesų, sovietmečiu formavusių lietuvišką Vilniaus ideologinio kraštovaizdžio turinį, rezultatas buvo hibridinis darinys – sovietinis lietuviškumas, nes lituanizacijos turinys gerokai skyrėsi nuo tradicinio nacionalizmo modelio, kadangi jame buvo daug sovietinės ideologijos elementų.