Komunikacijos strategijos Kazio Sajos dramaturgijoje: žanrinis aspektas

LTŠi disertacija papildo esamus sovietmečio lietuvių dramaturgijos tyrimus. Ji skirta išanalizuoti komunikacijos strategijas skirtingų žanrų Kazio Sajos (g. 1932) dramose bei nustatyti, kokie veiksniai lėmė jų kaitą. Tyrimas grindžiamas nuostata apie didesnį dramos komunikacinį nukreiptumą į konkrečią savo laiko bendruomenę, todėl suponuoja svarstymus kaip, kokiais būdais projektuojamas autoriaus atviras ar slaptas dialogas, pirmiausia, su skaitytojais (žiūrovais), tačiau lygia greta ir su (auto)cenzoriumi. Darbe remiamasi kompleksine teorine perspektyva, kuri formuojama derinant interpretacinę meninės komunikacijos sampratą, Patris Pavis autoriaus, teksto, suvokimo strategijų sąvokas, tekstinę analizę ir įvairių dramos žanrų komunikacines funkcijas, siejamas su kultūriniu ir istoriniu kontekstais bei dramos kūrinio recepcija (teatrine, profesionaliosios ir ideologinės kritikos). Tiriamojoje dalyje analizuojami Sajos komedijų, dramų-parabolių, socialinių ir istorinių dramų tekstai, dėmesį telkiant į preliminariai strateginiais teksto ir metateksto dėmenimis laikytinus elementus ir aspektus. Komunikacijos strategijos išryškinamos autoriaus siekiu daryti tiesioginę įtaką skaitytojo interpretacijai – per paratekstą, dramaturgo-oratoriaus poziciją, kuriant teatrinį atsiribojimo efektą. Sajos dramose pasipriešinimas sovietmečio sistemai išreiškiamas įvairiomis komizmo formomis (humoru, ironija, autoironija, satyra), liaudiško karnavalo, grotesko poetika, panaudojant realias, atpažįstamas gyvenimo situacijas ir folkloro, Biblijos, kultūros intertekstus.