Epilepsija sergančių asmenų socialinė įtrauktis taikant muzikos terapiją

LTTemos aktualumas. Epilepsija yra lėtinis neurologinis smegenų funkcijų sutrikimas, pasireiškiantis pasikartojančiais priepuoliais – savaiminiu sąmonės, elgesio, emocijų, motorikos, jutimo ar suvokimo sutrikimais dėl staigios ir labai stiprios galvos smegenų žievės neuronų elektrinės iškrovos. Tai sunkus neurologinis susirgimas, kuris iš esmės pakeičia žmogaus gyvenimą, kadangi priepuoliai gali kilti bet kuriuo metu ir esant bet kurioje vietoje. Dėl juntamo diskomforto kinta asmens santykiai su aplinka, kitais žmonėmis. Epilepsija sergantys asmenys (ESA, epilepsijos ligoniai) patiria daug neigiamų emocijų: nuolatinę baimę ir nerimą, laukiant, kada ištiks priepuolis, stigmą dėl galimos neigiamos aplinkinių reakcijos į ligą, abejonę savimi, pyktį, nusivylimą. Dėl nepakankamos informacijos arba neteisingo požiūrio į ligą visuomenė vengia epilepsija sergančių žmonių, o pastarieji atsako tuo pačiu – užsisklendžia ir izoliuoja save (Murauskaitė, 2008; Jacoby, 2002). Baimė, klaidinga ligos samprata, lemianti socialinę stigmą ir diskriminaciją, epilepsija sergančius žmones dažnai „nustumia į šešėlį“ ir lemia jų socialinę atskirtį (Atlas: Epilepsy Care in the World, 2005; Baker, 2002; Snape, Jacoby, Baker, 2005; Pahl, Boer, 2005; Murauskaitė, 2008; Pinikahana, Walker, 2010; Jacoby, 2002; Hermann, Whitman, Anton, 1992).

ENThe relevance of the topic. Epilepsy is a chronic neurological brain function disorder characterised by recurrent epileptic seizures – unprovoked disturbance of consciousness, behaviour, emotion, movement, sensation or perception as a result of a sudden and excessive discharge of neurons in the brain. It is a severe neurological condition causing fundamental changes in a person’s life because a seizure can occur at any time and in any place. This, in turn, causes discomfort and affects a person’s relationships with the environment and other people. People with epilepsy experience a wide range of negative emotions: repetitive fear and anxiety waiting for a seizure to occur, stigma resulting from other people’s negative reaction towards the disease, self-doubt, anger or despair. Due to insufficient information about the disease or an incorrect approach towards it, the society tends to keep a distance from epileptic people, while they respond in the same way – by withdrawal and isolation (Murauskaitė, 2008; Jacoby, 2002). Fear and misunderstanding surrounding epilepsy and the resulting social stigma and discrimination often drive people with epilepsy “into the shadows” and determine their social exclusion (Atlas: Epilepsy Care in the World, 2005; Baker, 2002; Snape, Jacoby, Baker, 2005; Pahl, Boer, 2005; Murauskaitė, 2008; Pinikahana, Walker, 2010; Jacoby, 2002; Hermann, Whitman, Anton, 1992).