S. Dariaus ir S. Girėno žuvimo mįslės ir jų interpretacijos

LTS. Dariaus ir S. Girėno žūtis 1933 m. liepos 17 d. „Lituanicos“ katastrofoje Vokietijoje sukėlė emocingų reakcijų Lietuvoje, lietuvių išeivijoje, užsienio spaudoje. Straipsnyje aiškinamasi, kaip šioje terpėje susiformavo naratyvas, 1935 m. publicistų ir romanistų JAV bei Lietuvoje išpopuliarintas kaip „Soldino miško paslaptis“. Jo esmė yra amžinos mįslės - kodėl lakūnai žuvo, kas kaltas dėl jų žūties? Autorė įrodinėja, kad su sąmokslu, lėktuvo pašovimu ar kita paslaptimi siejamos „mįslės“ kilo ne iš patikimų šaltinių, o dėl jų trūkumo, ir lygia greta konstruoja kitą, dokumentinę lakūnų žūties interpretaciją - nagrinėja šį faktą teisinės, politinės problematikos kontekste. Šiuo atveju JAV valstybės departamento, JAV prekybos departamento Aeronautikos skyriaus dokumentai, taip pat Lietuvos įstaigų bei organizacijų dokumentai, Vokietijos ir Lietuvos oficialių tyrimų medžiaga atskleidžia, kad tris valstybes nuo nuodugnesnio lakūnų žūties išaiškinimo, viešo komentavimo atgrasė teisinės problemos ir ypač Vokietijos vidaus bei užsienio politikos pokyčiai. Oficialiu lygmeniu lakūnų žūtis nesieta su jokiomis mįslėmis, tačiau buvo įvertinta kaip vengtina komplikacija ir taip sudėtingoje politinėje situacijoje. Gindamas aktualiausius prioritetus, Reichas buvo suinteresuotas užgniaužti katastrofos rezonansą ir skubiai patvirtino pirminę nelaimingo atsitikimo versiją, izoliacionizmo besilaikančios JAV slapta stebėjo Reicho „revoliuciją“ ir nuosekliai šalinosi nesankcionuoto „Lituanicos“ skrydžio padarinių, o šlyjančių santykių su Vokietija varžoma Lietuva mėgino, bet nepajėgė įgyvendinti platesnių katastrofos ištyrimo ir netgi skrydžio įamžinimo užmojų. [Iš leidinio]