Žmogaus tapatumo samprata klasikinėje kinų filosofijoje (Konfucianizme ir Daoizme)

LTKaip skleidžiasi individo tapatybė, ir kur jos ribos? Ar tapatumas yra įgimtas, ar įgyjamas; ar statiškas, ar dinamiškas; ar vienpusiškai konceptualizuojamas ir apribotas, ar atvirkščiai - netelpa į jokius apibrėžimus, nes nuolat kinta, simultaniškai bei poliariškai santykiauja su skirtybe? Ar tai esmė, ar funkcija? Pagaliau ar (kiek) įmanomas adekvatus subjekto (žmogaus, individo, kultūros) identiškumo išsaugojimas santykyje su kitu - jo suvokimo bei interpretavimo procese, ir kiek tai prasminga? Tokie klausimai šiandien keliami ne vien postmodernistiniame Vakarų filosofijos diskurse, socialiniuose moksluose, bet ir komparatyvistinėje kultūrologijoje, bandant apibrėžti atskirų kultūrų savitumą bei kultūrinį jų kūrėjų saviidentiškumą, šitaip ieškant jų santykio mezgimo galimybių. Tapatumo samprata Vakarų Europos filosofijos tradicijoje buvo glaudžiai susijusi su individualumo, asmeniškumo, autentiškumo suvokimu, savo ruožtu postuluodama „kito", skirtybės ir kitoniškumo egzistavimą. Tiesa, dar nuo Aristotelio laikų tapatumo sąvoka įgijo žymiai svaresnę prasmę nei skirtybė. Jos sureikšminimas pasiekė savo kraštutinumą naujųjų laikų (kartezijietiškoje cogito substancialumo) bei vokiečių transcendentinėje filosofijoje, kuri siejo ją su „gryno" mąstymo struktūromis - „grynu idealiu aš", fiksuota ir statiška ontologine duotybe, atplėšta nuo bet kokio konkretaus ir žmogiško konteksto (tikrovės) (p. 225).

ENThe article deals with the problem of human's identity, as it was understood in classical Chinese philosophy, namely, Confucianism and Daoism. It is maintained, that there was absent the concept of substance (essence) as the definite and stable ground of the individual's indentity in classical Chinese philosophy. Its peculiarity depended on some peculiar features of Chinese traditional worldview, such as processuality, polarity and correlativity. Accordingly, the human's identity had situative, relative, intersubjective and proccesual meaning in both Chinese philosophical traditions, Confucianism and Daoism, and was discussed from the sociological, ethical, and onthological rather than logical or epistemological point of view. In both traditions, the common ground of its manifestation is the concept of de (virtue, power), which means the individualizing as well as universalizing and harminizing power. According to it, the human's identity is conceived as the process or the synthesis of the variuos ways of being, concentrative field and combination of individuals potencies. However, Confucianism stresses the relation of de with the human nature (xing), humanity (ren) and rightness (yi), while Daoism - with Dao.From here some differences of its understanding in every tradition may be traced. However, the common point is the importance of sincerity for the manifestation of human's identity in both traditions, and its functioning in the model of "the unity of diversity", which resembles in some points the Western postmodern structures of worldview.