Žmogaus būties samprata krikščionybėje ir budizme

LTŠimtmečius trukusį didžiųjų pasaulio religijų uždarumą mūsų laikais keičia atvirumas, pakantumas, noras pažinti viena kitą. Krikščionių vienuoliai ir teologai semiasi rytietiškos išminties budizmo centruose, budistai iš Rytų gilinasi į krikščioniškąjį tikėjimą Vakaruose. Europos, Amerikos šalyse kuriasi budistų bendruomenės, Azijoje, kaip ir seniau, nemažėja krikščionybės išpažinėjų. Visur gausėja istorinių ir lyginamųjų studijų, atskleidžiančių esminius tipologinius krikščionybės ir budizmo skirtumus, tačiau randama ir sąlyčio taškų, panašumų, bendrumų. Kaip pagrindinis lyginamųjų tyrimų objektas iškyla žmogaus samprata, kuri yra visų religinių pasaulėžiūrų viena pagrindinių temų. Krikščionybė ir budizmas, vienos didžiųjų pasaulio religijų, atsirado tame pačiame - Eurazijos - žemyne, tačiau susiklostė ir plito geografiškai nutolusiose, galima sakyti, net priešingose jo srityse. Be to, abi religijos plėtojosi visiškai savarankiškai ir labai ilgai viena apie kitą, išskyrus negausius atsitiktinius atvejus, nedaug ką žinojo. Vis dėlto tarpusavio sąveikų tolimoje praeityje galimybė nėra atmetama. Kai kurių autorių nuomone, rytietiškoji, įskaitant ir budistinę, meditacija apie II-III a. per neoplatonizmą neabejotinai paveikė krikščionybės mistiką (p. 105).