Menas ir beprotybė: lyginamoji A. Schopenhauerio ir F. Nietzsche's koncepcijų analizė

LTXVIII a. pabaigos - XIX a. Vakarų sąmonė disocijavo tradicinius beprotybės turinius, suteikdama jiems naują vienį-beprotybę, kaip ligą, medicinos mokslo objektą; pastarajame netelpantys turiniai buvo prislopinti arba iškelti į kitas žmogaus elgsenos ir pažinimo sritis. Pozityvistinės medicininės minties kontekste galutinai nusistovėjo beprotybės suvokimo forma, įgijusi iki nūdienos galiojančias legitimacijas. Kita vertus, jos šešėlyje toliau funkcionavo alternatyvios beprotybės suvokimo formos, radusios pusiau legalų prieglobstį meninės sąmonės periferijose. Sis straipsnis skirtas dviejų Vakarų mąstytojų, A. Schopenhauerio ir vėlyvojo F. Nietzsche's, lyginamajai meno filosofijos koncepcijų analizei. Jų idėjų susidūrimo laukas apribojamas meninės kūrybos, beprotybės reiškinių bei jų santykių problematika išskiriant pasirinktus aspektus: kūrybinis įkvėpimas, kaip iracionali būsena; kūryba ir individuali egzistencinė strategija; meninė tiesa tarp metafizikos ir biologinės atminties; kuriančio subjekto kaitos tipai; menas, kaip pažinimo forma; meninės kūrybos originalumo problema; ontologinės meno funkcijos. Tiesioginis šių problemų nagrinėjimas nuolatos papildomas klausimu: kokius beprotybės aspektus atskleidžia duota perspektyva? Tai tarsi antras probleminis dugnas, į kurį nuolatos „žvilgčiojama". Beprotybės terminas vartojamas suvokiant jo sąlygiškumą ir miglotumą; dėstymo eigojebandoma išryškinti tuos beprotybės turinius, kurie dalyvauja nagrinėjamose doktrinose, bet netelpa beprotybėje, kaip medicininėje psichinės patologijos apibrėžtyje.

ENThe article is intended to analyse comparatively the art philosophies of A. Schopenhauer and the late F.Nietzsche. Exploratory field covers the topic of conversation related to relations among artistical creation and insanity, the following aspects are accentuated: the tendencies of ontologi- zation of artistical creation, correlation among creational and existential strategies, artistical effort as a form of cognition, the problem of originality of artistical creation, etc. Parallely it is attempted to answer the question: What aspects of insanity arises while analysing the problems under consideration? How are they interrelated? In such a context the term of insanity covers the contents which go beyond the limits of insanity, described as a psychotic pathology.