Onomastics in literary translation: a case study of the Lithuanian translation of C.S. Lewis’ "The screwtape letters"
LTGrožinės literatūros vertėjo veikla yra stipriai įsišaknijusi meninėje dimensijoje, kadangi išverstas tekstas taip pat turi atlikti ir estetinę funkciją, prilygstančią originalui. Meninio vertimo tikslas – perteikti skaitytojui tam tikrą paveikslą, diktuojamą originaliojo teksto, kuris būtų paveikiai pritaikomas tikslinei auditorijai kultūriniu atžvilgiu. Būtent socialiniai, kultūriniai ir religiniai faktoriai kuria sudėtingąją grožinio teksto vertimo plotmę, kurią vertėjas privalo įveikti siekdamas suteikti kūriniui kokybišką egzistenciją. Šio straipsnio tikslas – atskleisti onomastinių segmentų perteikimo svarbą grožinio kūrinio vertime. Tyrimui pasirinkta sfera – semantiškai ir gramatiškai reikšmingų tikrinių vardų perteikimas verčiant meninį tekstą. Straipsnyje nagrinėjamas C. S. Lewiso romanas „Kipšo laiškai“ (The Screwtape Letters), išsiskiriantis savo menine raiška, teologinių įžvalgų gyliu bei tikrinių vardų gausa. Tyrimo metu nustatyta, jog pagrindinė tikrinių vardų kūrimo strategija šiame kūrinyje yra sudurtiniai žodžiai, kuriais charakterizuojami veikėjai. Tyrimu siekta atskleisti, kaip vertėjui pavyksta „iškoduoti“ Lewiso išmonės produktus, reikšmingus meninėje, kultūrinėje ir teologinėje plotmėje, kokius semantinius, gramatinius sprendimus priima vertėjas siekdamas kuo glaudesnės originalo ir verstinio produkto kohezijos.
ENThe translational act has always been under thorough inspection. There is no definite agreement on how a literary text should be rendered. As for the translation of proper names in a literary text, it may be considered optional, yet reluctance to render them may affect the message of any literary work and invoke cultural alienation. Therefore, the problem of literary translation with regard to rendition of the proper names in fictional texts is the focus of this paper. In his epistolary novel The Screwtape Letters (1942) C.S. Lewis (1898-1963) presents an interesting variety of authentic names significant in their etymological, Biblical and cultural encodings. C.S. Lewis coined the names of the characters out of two or more meaningful, yet unrelated stems which are clumsy and difficult to pronounce in order to reflect a grotesque nature of the devilish figures. One of the aspects of the Lithuanian translation is faithfulness to a single technique throughout the novel: replacing the original names with the nouns (usually denoting beings of unpleasant or comic nature) taken from the Lithuanian folklore or particular dialects which sound rather exotic to contemporary readers. However, almost none of the rendered names retains the original Biblical-cultural-linguistic peculiarities.
