Kūno monologai ir dialogai Ričardo Gavelio romane "Vilniaus pokeris" ir Jolitos Skablauskaitės romane "Sado sindromas"

LTRičardas Gavelis ir Jolita Skablauskaitė – išskirtiniai kūrėjai-Asmenybės lietuvių literatūros pasaulyje. Abiejų autorių kūrybą vienija totalitarinės sistemos refleksijos, paraboliškumo matmuo, fantastiškos tekstinės tikrovės dimensija, simboliškumas, intelektualumas, intertekstualumas, gausūs erotiniai motyvai. Vienas reikšmingiausių Gavelio „Vilniaus pokerio“ (1989) ir Skablauskaitės „Sado sindromo“(2010) koreliacijos aspektų – kūniškumo raiška. Straipsnio tikslas – analizuoti ir palyginti kūniškumo raišką ir jos reikšmę monologo ir dialogo aspektu Ričardo Gavelio romane „Vilniaus pokeris“ ir Jolitos Skablauskaitės romane „Sado sindromas“. Analizuojant derinamos dvi pagrindinės teorinės prieigos: fenomenologija ir modernaus-postmodernaus kūno sociologija. Analizuojamuose kūriniuose ryški ambivalentiška kūno traktuotė: tai ir erosą bylojantis, ir mechaniškas, nuerotintas kūnas. Išraiškų gausa reprezentuoja romanų kūnus kaip žaidžiančius, šokiruojančius, griaunančius, kuriančius, reiškiančius, šokančius, simbolizuojančius. „Vilniaus pokerio“ ir „Sado sindromo“ kūniškumo raiška glaudžiai susijusi su socialiniu kontekstu, istorine kultūrine epocha. Kūnas romanuose paženklintas postmoderniu žaidybiškumu: jis ir mitologizuotas, ir kartu dekonstruotas; slaptingai ritualizuotas ir drauge dešifruotas, apnuogintas.Senieji simboliai pasitelkiami naujojo mito kūrimui. Kūno monologai straipsnyje traktuojami kaip Aš projekcijos, kūno bylojimas sau pačiam, vienumoje. Kūno dialogai – tai kūno sąveika su kitu kūnu ir gyvenamojo pasaulio (transcendencijos) kūnu, gebėjimas byloti ir būti užkalbinta kito. Monologiškas kūnas straipsnyje mąstomas kaip užvertas, nebylojantis, svetimas, schematizuotas konstruktas. Dialogiškas kūnas – tai savas, autentiškas, šokantis, bylojantis kūnas. Performatyvus kūnas aiškinamas kaip postmodernus, žaidybiškas, atliekamas ir atliekantis drauge, sujungiantis biologiškumą ir kultūrines prasmes.

ENRičardas Gavelis and Jolita Skablauskaitė are exceptional authors-personalities in the context of the Lithuanian literature of the 20th – 21st centuries. The shared themes discovered in the works of both authors are: reflections of totalitarianism, dimensions of fantastic textual reality, parabolic layer of meaning, symbolism, intellectuality, intertextuality, erotic motives. One of the key correlations between Gavelis’ novel “Vilniaus pokeris” (1989) and Skablauskaitė’s novel “Sado sindromas” (2010) is the expression of body. The aesthetic expression of body is an essential axis of meaning in both novels. The aim of the article is to analyse and compare the expression and meaning of body by using the aspects of dialogue/monologue. The analysis is based on the methodologies of phenomenology and sociology. Body monologues are understood as self-reflections performed by the subject himself/herself. Body dialogues are understood as its relation and communication with another subject’s body and transcendence. Monological body is described as a solipsistic, untenable, alien, mechanical construct. Dialogical body is understood as authentic, denotative, telling, communicating body. In the theoretical part the ideas of the philosophers of phenomenology (Sartre, Mickūnas, Buber) and sociology (Foucault, Giddens, Tereškinas) are discussed and applied. In the practical part the analysis of the expression of body in “Vilniaus pokeris” and “Sado sindromas” is performed. The article draws the following conclusions: ambivalent expression of the body is seen in both novels: a body full of Erotic energy as well as mechanical and disembodied. The expression of the body is closely tied to the historical cultural context of the novels. The problems of a postcolonial, broken subject is more or less reflected in both novels.