Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus epigramos: teopoetikos perspektyva

LTLDK Baroko poeto Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus (lot. Mathias Casimirus Sarbievius, lenk. Maciej Kazimierz Sarbiewski, 1595–1640) epigramos – bene sudėtingiausi autoriaus kūriniai. Tai – jo pateikta „Giesmių giesmė“s knygos motyvų interpretacija, per kurią atsiskleidžia Senojo ir Naujojo Testamento ryšys: Senasis Testamentas pateikia nuorodą į Naująjį Testamentą. Pasitelkus teologijos ir literatūros dialogo teoriją bei taikant hermeneutinės analizės metodą, straipsnyje siekiama išanalizuoti M. K. Sarbievijaus pateiktą „Giesmių giesmės“ interpretaciją. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad poetas savo epigramose „Giesmių giesmę“ aiškina kaip Jėzaus ir Marijos Magdalietės ryšį, t. y. Dievo ir Jo ieškančio žmogaus dramą. Sužadėtinis M. K. Sarbievijaus suprantamas kaip Kristaus alegorija, o Sužadėtinė, kurią įkūnija Marija Magdalietė, – kaip Dievo ieškančios sielos alegorija. Įdomiausi epigramų kūrybiniai akcentai – barokinio koncepto (akumino) concors discordia seu discors concordia realizacija ir mitinių įvaizdžių atsiradimas religiniame diskurse.

ENMathias Casimirus Sarbievius (Pol. Maciej Kazimierz Sarbiewski) 1595–1640 was a significant Baroque poet in the Grand Duchy of Lithuania. His epigrams are considered as the most complex lyrics of his legacy. A unique interpretation of the Song of Songs is presented in them. The relation between The Old Testament and The New Testament is revealed as well. This paper is based on the dialogue between literature and theology through hermeneutical approach. The paper aims at the analysis of Sarbievius’ interpretation of the Song of Songs. It shows a spiritual relationship between Jesus and Mary Magdalene, in the figure of whom the drama of a human being seeking God is revealed. The motif of the fiancé is presented as an allegory of Christ and the fiancée is viewed as Mary Magdalene who is an allegory of a human soul seeking God. The realization of the Baroque concept concors discordia seu discors concordia and the appearance of the mythical images in a Christian religious poetic discourse are the most unusual aspects of Sarbievius’ epigrams.