Art and national culture in Lithuanian aesthetics of the 1930’s

LTTautinės tapatybės puoselėjimas XIX a. pab. – XX a. pr. buvo svarbus intelektualų ir menininkų kultūrinės kovos už nepriklausomybę įrankis. Taip buvo įprasmintas siekis puoselėti romantiškus Lietuvos valstybės įvaizdžius ir geriau pažinti liaudies meno palikimą, liudijantį apie subtilią lietuvių dvasinę kultūrą. Lygiagrečiai formavosi naujas požiūris į meną. Estetiniams tikslams buvo teikiama pirmenybė prieš didaktinius, pabrėžiamas meno autonomijos principas. 3 deš. vyko daug diskusijų apie nacionalinio romantizmo programą, kurios šalininkai, apeliuodami į tradicijas, orientavo meną į patriotines temas. 4 deš. į diskusijas apie meno modernizavimą įsitraukė Kauno meno mokyklos absolventai, kurie tęsė studijas Paryžiuje. Žurnalas „Naujoji Romuva“ svariai prisidėjo prie teorinių lietuvių dailės tikslų formulavimo. Jos redaktorius Juozas Keliuotis Paryžiuje studijavo meno teoriją, filosofiją ir sociologiją. J. Keliuotis modifikavo ir išplėtė Stasio Šalkauskio mintis apie nacionalinę lietuvių kultūrą. Jis teigė, kad menas yra individualumo, modernumo ir tautiškumo išraiška. Lietuvos kultūros sintetinį pobūdį, jos polinkį derinti skirtingus elementus, atskleidė Antanas Maceina. Lietuvių tautinio individualumo bruožus – subjektyvumą ir imlumą – jis siejo su klajoklių kultūros tipu. Meno raidos klausimus svarstė menininkai ir filosofai, suformavę estetines teorijas. Meno raidos apmąstymuose buvo pripažinta nuomonė, kad nacionalinio specifiškumo tikslai ir jo moderni raiška neprieštarauja vienas kitam – jų harmonija yra įmanoma ir būtina.