Traditions and innovations in Lithuanian applied art

LTStraipsnyje analizuojamas tradicijos ir naujovių santykis tarpukario Lietuvos taikomojoje dailėje. XX a. 3–4 deš. šioje dailės šakoje dirbusių menininkų skaičius buvo nedidelis. Taikomosios dailės raidai didelę įtaką darė gabūs vaizduojamojo meno kūrėjai. Pirmose lietuvių dailės parodose taikomąją dailę reprezentavo liaudies meno kūriniai. Tarptautinėse dailės parodose – 1925 m. Monzoje ir 1927 m. Paryžiuje – Lietuva eksponavo lietuvių liaudies meną ir mėgėjiškus tekstilės dirbinius. Kauno dailės mokykloje buvo įsteigtas taikomosios dailės skyrius. Nemažai lietuvių menininkų tobulino savo įgūdžius taikomosios ir dekoratyvinės dailės srityje užsienyje. Socialinis ir kultūrinis Lietuvos gyvenimo kontekstas turėjo įtakos menininkų pažiūroms. Didžiausias dėmesys buvo nukreiptas į modernumo ir tautiškumo santykį mene. 4 deš. taikomosios dailės kūrėjų požiūris į modernias formas ir liaudies tradicijas išsiskyrė. Tadas Lomsargis, Liudvikas Strolis, Jonas Prapuolenis ir Antanas Tamošaitis savo kūrinius laikė moderniais. Kiti puoselėjo liaudies meno motyvus, juos perkeldami į taikomosios dailės kūrinius. Tokio požiūrio laikėsi tekstilės dailininkai Antanas ir Anastazija Tamošaičiai. Vakarų Europoje išplėtoti meno stiliai neatsiskleidė tarpukario Lietuvos taikomojoje dailėje. Liaudies menas atliko išskirtinį vaidmenį lietuvių taikomojosios dailės raidoje. Vis dėlto polinkis į modernizmą davė svarbių impulsų šios dailės šakos plėtotei.