Lithuanian art of the inter-war period and intricacies of the "national spirit"

LTModernumas ir tautiškumas – du aspektai nulėmę tarpukario Lietuvos kultūros raidą. Modernumas reiškė progresą ir nuolatinį meno atsinaujinimą. Vis dėlto kilo klausimas, kaip išsaugoti tapatybę daugiakalbėje tautų draugijoje? Kaip priversti Europą išgirsti jaunos valstybės menininkų balsą? Nacionalinės tapatybės paieška buvo suprantama kaip būtina sąlyga šalies integracijai į politinį ir kultūrinį pokario Europos žemėlapį. Straipsnyje analizuojama nacionalinės meno tradicijos samprata ir jos sandūra su modernizmu. Meninio identiteto krizę išprovokavo Vilniaus praradimas. Dramatiška Kauno ir Vilniaus opozicija paženklino tarpukario intelektualų mentalitetą. Kaunas buvo vertinamas kaip šaltos modernios architektūros miestas, o Vilnius – kaip istorinė sostinė, baroko formas apjungusi su klasicizmo didybe. Vienintelis tikras tautinių tradicijų šaltinis buvo tautodailė. Lietuviai laikėsi romantizmo laikais susiformavusios koncepcijos, kad liaudies menas yra tautos dvasios išraiška. Profesionalūs menininkas liaudies formas derino su moderniosios estetikos principais. Dailininkai (P. Rimša, A. Jaroševičius, K. Šimonis ir kiti) stilizavo liaudies meno formas ir ornamentus. Filosofas Stasys Šalkauskis pasiūlė lietuvių tautos kaip Rytų ir Vakarų kultūrų sintezės viziją, kuri rado atgarsį kūrėjų bendrijoje. XX a. 3 deš. pab. ir 4 deš. pr. Lietuvos kultūrinė orientacija patyrė pokyčių. Lietuvos ir Vokietijos, Rusijos ir Lenkijos santykiai tapo komplikuoti, todėl Lietuva sutelkė dėmesį į Skandinavijos šalis, Čekoslovakiją, Prancūziją ir Italiją, iš kur sklido svarbios meninės įtakos.Reikšminiai žodžiai: Gudrybės; Lietuvos dailė; Lietuvos menas; Modernumas; Nacionalinė dvasia; Tarpukario laikotarpis; Tarpukaris Lietuvoje; Tautiškumas; Inter-war period; Inter-war period in Lithuania; Intricacies; Lithuanian art; Modernity; National spirit; Nationality.