Čekų ir slovakų liaudies kalendorius. Etnolingvistinis aspektas

LTRusijos mokslų akademijos slavistikos instituto mokslininkės daktarės Marinos Valentsovos rusų kalba parengtoje monografijoje „Čekų ir slovakų liaudies kalendorius. Etnolingvistinis aspektas“ [13], skirtoje tradiciniam čekų ir slovakų liaudies kalendoriui, nagrinėjama jo terminija, švenčių ir su jomis susijusių apeigų, tikėjimų ir papročių pavadinimai. Leidinys skirtas slavistams, čekų ir slovakų kalbų istorikams ir dialektologams, etnologams ir folkloristams, taip pat visiems besidomintiems slavų tradicine kultūra. Šis leidinys, manau, ir Lietuvos etnologams svarbus keliais aspektais. Pirmiausia – kaip galimas pavyzdys formuojant panašaus pobūdžio lietuvių švenčių papročių žodyną bei svarstant galimus šio žodyno pateikimo būdus. Antra, ši knyga turi ir pažintinę vertę, leidžiančią palyginti ne tik švenčių ir jas sudarančių papročių, apeigų pavadinimus, bet ir pačius papročius, apeigas. Dauguma čekų ir slovakų, kaip ir lietuviai, išpažįsta Romos katalikų tikėjimą, ir tai dar labiau praplečia tokio lyginimo perspektyvą. Žymi slavų papročių tyrėja Svetlana Tolstaja švenčių kalendorių įvardija svarbiausiu tradicinės kultūros elementu ir netgi tam tikra prasme – jos branduoliu. Pasak jos, nors kalendoriaus pagrindą sudaro krikščioniškų švenčių kalendorius, tačiau esminė liaudies kalendoriaus pusė yra švenčių, šventinių periodų ir sezonų interpretacija, taip pat ir jų „ritualinis įforminimas“ su jais susijusiais papročiais, apeigomis, draudimais, reikalavimais, kuris nėra kilęs iš krikščioniško mokymo ir yra liaudies tradicijos dalis [14, 9–10]. Krikščioniškų ir liaudiškų terminų dermė kalendoriuje atskleidžia senosios pasaulėžiūros reikšmes, todėl, manau, šis žodynas bus įdomus ir senosios Baltų religijos tyrėjams, mitologams [p. 61].