Eurocentrinė pasaulio politikos koncepcija

LTTarptautinių santykių traktavimas iš vakarietiškos arba, kitaip sakant, europietiškos perspektyvos dabartinėje šios disciplinos istoriografijoje nestebina. Oriento ir okcidento santykis šioje sferoje yra okcidento pusėje. Rytų arba Azijos plačiąja prasme indėlis į tarptautinių santykių istoriografijos plėtojimą nėra vertinamas adekvačiai vakarietiškajam. Tai tik keletas klausimų, į kuriuos savo veikale „Eurocentrinė pasaulio politikos samprata. Vakarų tarptautinė teorija, 1760–2010“ (Kembridžo universiteto leidykla, 2012) bando atsakyti Johnas M. Hobsonas. Recenzijoje aptariama ši knyga, kuri skatina eurocentrinio mąstymo kritiką. Autorius pateikia keturių dalių matricą, apibendrinančią eurocentrizmo raidą 1760–1945 m. ir po 1945 m. Toks skirstymas remiasi prielaida, kad mokslinis rasizmas po Antrojo pasaulinio karo dingsta iš tarptautinių santykių diskurso, nors imperializmas lieka, tik kitomis formomis. Tematinis chronologinis knygos skirstymas toks: 1760–1945 m. akivaizdus eurocentrizmo ir mokslinio rasizmo viešpatavimas tarptautinėje teorijoje, 1945–1989 m. užslėpto eurocentrizmo raiška ir 1989–2010 m. grįžimas prie akivaizdžiojo eurocentrizmo tarptautinėje teorijoje. Autorius pasirinko aptarti pagrindinius tarptautinių santykių teoretikus nuo Kanto iki Huntingtono. Istoriografijos analizės metodas turi trūkumų, nes visko aptarti neįmanoma. Veikale surinkta, susisteminta ir išnagrinėta informacija, kuri aktuali tiems, kurie domisi tarptautinių santykių teorija, ir paties eurocentrizmo geneze.