Expressions of domination in the discourse of representations of the past

• Lietuvių kalba / Lithuanian
• Anglų kalba / English

LTStraipsnyje keliamas klausimas, kodėl panašiai kaip tarpukariu buvo idealizuojama Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, pastaruoju metu yra idealizuojama tarpukario Lietuva bei kodėl pokario laikotarpis virsta užmirštama praeitimi ir negatyviąja mūsų kolektyvinės patirties dalimi. Iškeliama mintis, kad dauguma mūsų viešojoje erdvėje figūruojančių praeities reprezentacijų atspindi ne realius praeities įvykius, bet praeities mitą, tarnaujantį konkrečios bendruomenės interesams. Keliama prielaida, kad Lietuvoje praeities reprezentavimas (t. y. istoriografija, paminklai, šventės ir atminimo ritualai, gatvėvardžiai, muziejų ekspozicijos, parodos, archyvai, fotografijos ir kita ikonografija, grožinė literatūra, kino filmai) buvo ir tebėra politiškai angažuotas. Šios praeities reprezentacijos funkcionuoja tam tikroje reikšmių sistemoje ir atstovauja mūsų įsivaizduojamai praeičiai. Siūloma atminimo politiką suvokti kaip manipuliavimą praeities vaizdiniais ir kaip būtiną viešą atminimą disciplinuojančią veiklą, diskursą apie praeitį, cirkuliuojantį viešojoje erdvėje. Nurodoma, jog valstybės atminimo politika priklauso nuo valstybės institucijų ir turi sudėtingų tikslų (socialinės ir politinės tvarkos legitimacija, taikaus vidinio ir išorinio bendrabūvio stiprinimas, kolektyvinio tapatumo formavimas ir palaikymas). Atlikus tyrimą, padaryta išvada, kad individualių, grupinių ir viešojoje erdvėje dominuojančių praeities konstrukcijų sankirta neatsiejama nuo šiuolaikinės socialinės realybės ir siūloma, kad ši sankirta taptų pagrindu diskusijai bei atviram santykiui su praeitimi.