Between truth and memory: images in Lithuanian historical documentaries

• Anglų kalba / English
• Lietuvių kalba / Lithuanian

LTStraipsnyje atskleidžiamas audiovizualinės praeities reprezentacijos ir kolektyvinės atminties santykis. Istorinės dokumentikos tyrimas turi būti paremtas rašytiniais, daiktiniais, vaizdo ir/ar garso ir kitais šaltiniais. Dokumentinės, nefikcinės prigimties rašytinio ir audiovizualinio istorijos diskursų skirtumas slypi tame, kad pastarasis ne tik remiasi įvairiais informacijos šaltiniais, bet ir yra sudarytas iš jų – jie tampa kūrinio "statybine medžiaga", kuri atrenkama, redukuojama, montuojama, kol galiausiai įgyja tam tikrą pavidalą. Audiovizualinės istorijos ypatybė ta, kad jos konstravimui būtina disponuoti akustine ir vaizdine informacija. Lietuvos istorinėje dokumentikoje XX a. Lietuvos istorijos tematika pastebimas tam tikras dažniausiai naudojamų "vaizdų rinkinys". Istorijos vizualinį stereotipizavimą sąlygoja ne tik tų pačių vaizdų tiražavimas, bet ir konvencionalaus tam tikrą laikotarpį reprezentuojančio ikonografijos rinkinio susiformavimas. Tų pačių istorinių vaizdų cirkuliacija susijusi su tam tikra vaizdų naudojimo tradicija. Problema slypi ne vizualinio paveldo trūkume, bet nepakankamose kinematografinių šaltinių paieškose. Uždaros vaizdų cirkuliacijos priežastis galėtų slypėti ir specifinėje problemoje – istorinio vaizdo kaip dokumento nesuvokime. Vaizdas dalies Lietuvos kinematografininkų vis dar yra suvokiamas kaip iliustracija, o ne kaip vizualus istorijos šaltinis, fiksuojantis konkretų faktą. Norint suvokti istorinę dokumentiką kaip kolektyvinės atminties kūrimo ir vystymo proceso dalyvę, būtina atsižvelgti į tuo pat metu vykstančią jos sąveiką su kitais veiksniais: intelektualinėmis ir kultūrinėmis tradicijomis ir atminties vartotojais.