On the development of the nominative with the infinitive in Baltic and Slavic: from Oleksander Popov (1855-1880) to Vytautas Ambrazas unbekannterweise
LTNuo XIX amžiaus lietuvių kalboje nominatyvų su bendratimi arba reikiamybės dalyviu vartosena beasmenėse konstrukcijose buvo apibrėžiama kaip vienas iš savitų sintaksės bruožų. Iš tiesų nominatyvo su bendratimi konstrukcija baltų ir slavų kalbose yra gana retas reiškinys, o finų kalbose tariamosios nuosakos objektas reguliariai išreiškiamas nominatyvu toje pačioje sintaksinėje struktūroje. Todėl buvo pripažinta, kad nominatyvinio sakinio struktūra baltų ir slavų kalbose susiformavo kaip kalbinių kontaktų pasekmė. Vis dėlto toks požiūris, kad baltų ir slavų nominatyvinės konstrukcijos pagrįstos vakarų finų kalbos modeliu, išlieka diskusijų židiniu. Straipsnyje aptariama Vytauto Ambrazo teorija, kuri gvildena šias kontroversijas, išdėstyta jo publikacijose. Vytautas Ambrazas išplėtojo įvairiapusiškesnį požiūrį, atskleidžiantį kalbos vidinę raidą ir sąlyčio sukeltus nominatyvo raidos pokyčius baltų ir slavų (šiaurės rusų) kalbų infinityvinėse konstrukcijose. Jo požiūriu, Rytų Baltijos regione galima išskirti du šios konstrukcijos stratifikacijos sluoksnius. Seniausias sluoksnis atskleidžia savitą kalbos modelį, kurį sudaro nominacinis veiksmo subjektas su infinityvu. Antrasis sluoksnis susiformavo kaip sąlyčio rezultatas, paskatinęs tikslo aplinkybes išreiškiančio infinityvo pokyčius ir tolesnę raidą. Vakarų finų kalbai būdinga nominacinio objekto taisyklė įsiliejo į beasmenes konstrukcijas su naujai suformuotais (beasmeniais) veiksmažodžiais.
