Lietuvių išeivių pastoracijos modelis Vakarų Europoje 1946–1949 metais

LTPo Antrojo pasaulinio karo iš Lietuvos pasitraukė ir apsigyveno Vakarų Europoje, daugiausia Vokietijoje ir Austrijoje, apie 60 tūkstančių karo pabėgėlių. Šv. Sostas savo rūpestį migrantais išreiškė 1944 m. įkuriant Popiežiškąją pagalbos pabėgėliams komisiją (Pontificia Commissione di Assistenza ai Profughi), kurios esminis tikslas buvo organizuoti pabėgėlių pastoraciją, vykdomą per Vatikano skirtą tautinį delegatą. Kan. Feliksas Kapočius buvo išrinktas III Popiežiaus Misijos lietuvių tautiniu delegatu; siekdamas įgyvendinti Tautinės Delegatūros uždavinius jis sukūrė pastoracinę struktūrą ir pasitelkė tautinius dekanus bei kapelionus, tuo užtikrindamas nuolatinę katalikų išeivijos pastoracinę globą perkeltųjų asmenų (DP) stovyklose. Straipsnyje keliama hipotezė, jog būtent tautinio delegato pradėta kurti pastoracinė struktūra ir modelis tapo pamatu, kuriuo remiantis vėlesniais metais buvo organizuota lietuvių išeivių pastoracija Vakarų Europoje. Pabėgėlių pastoracijai negali būti taikomas visuotinis kriterijus, esminiu požiūrio tašku yra konteksto analizė.Tyrimo metu detaliau aptariami pastoraciniai iššūkiai, dominavę išeivijos tarpe 1945-1949 m.: didelė pbėgėlių aprėptis ir judėjimas; kunigų, kapelionų klausimas, susijęs su kunigų palaikymu, santykiais su vietinių parapijų bendruomenėmis, migracijos problemomis ir kunigų skyrimu; nuolatinės tikinčiųjų pastoracijos iššūkiai – rekolekcijų stoka, nepakankamas pasauliečių įsitraukimas į tikinčiųjų bendruomenės veiklą, religinio sąmoningumo trūkumas; moterystės sakramentai ir šeimų pastoracija, tame tarpe ir pasirengimo sakramentų priėmimui proceso organizavimas; religinės spaudos ir literatūros lietuvių kalba stoka. Atsižvelgiant į pastoracinių iššūkių kontekstą, pastoracinis lietuvių išeivių sielovados modelis yra modeliuojamas remiantis pastoraciniu hermeneutiniu bendravimo modeliu. Pastoracinio modelio komponentai yra įvardijami ir aprašomi detaliau: tikslas, turinys, paskirtis, kunigai, lietuvių katalikų išeivijos pastoracijos priemonės. Straipsnyje keliama hipotezė, esą tautinio delegato pradėta kurti pastoracinė struktūra ir modelis tapo pagrindu, kuriuo remiantis vėliau buvo organizuota lietuvių išeivių pastoracija Vakarų Europoje, yra pagrįsta. [versta iš angliškos santraukos]Reikšminiai žodžiai: Migrantų sielovada, lietuvių išeivių pastoracija; Lietuvių išeivių pastoracija; Tautinė Delegatūra; Išeivija 1945–1949 metais; Pastoral care for migrants; Pastoral care for Lithuanian emigrants; Delegate for migration affairs; Emigration in 1945–1949.

ENAfter the Second World War, around 60 thousand war refugees left Lithuania and settled in Western Europe, mostly in Germany and Austria. The Apostolic Throne, not holding itself aloof from this movement of people, set up the Pontificia Commissione di Assistenza in 1944 with the aim of organizing pastoral care for refugees operating under the supervision of a national d elegate appointed by the Vatican mission. Parson Feliksas Kapočius was elected as the Lithuanian Delegate for Migration Affairs and he created a structure for the implementation of tasks of the Lithuanian National Delegation through national deans and colony parsons, thus ensuring permanent pastoral care for Catholic migrants in DP (Displaced Persons) camps. The hypothesis of this paper is that it was the national delegate who started the creation of a pastoral structure and the model became the basis on which pastoral care for Lithuanian emigrants was later organized in Western Europe. As pastoral care for migrants does not have universality criterion and context analysis is important in each case, this study discusses pastoral challenges that dominated among Lithuanian emigrants from 1945 to 1949 in more detail: large migrants’ coverage and movement; the issue of priests – chaplains, concerning the support of priests, relations with local church community, problems of migration and appointment of priests (incardination); permanent problems of believers‘ pastoral care: lack of spiritual escort – lack of recollections, lack of involvement of lay people in church community, lack of religious awareness; the sacrament of marriage and pastoral care for families, including organization of the process of preparation for adoption of sacraments; lack of religious literature and literature in Lithuanian language.Taking into account pastoral challenges as a context, the model of pastoral care for Lithuanian emigrants is theoretically modeled on the basis of the structure of pastoral hermeneutical communication model. The components of pastoral model are named and described in more detail: aim, content, purpose, pastor, measures for Lithuanian Catholic migrants in the context of pastoral care. The hypothesis of the work is substantiated, because the model represents the predominant pastoral care among the Lithuanian migrants in 1946–1949, which implements the goals and tasks of pastoral care for migrants raised in Catholic Church documents in later years. [From the publication]