Misticizmo fenomenas tarpkultūrinio dialogo perspektyvoje

LTNūdienos diskusijose apie misticizmo kilmę dažnai ignoruojami šios kategorijos reikšmingumo ir kontekstualumo pokyčiai visoje jos istorijoje. Bemaž visai nekreipiamas dėmesys į tai, kaip konstruojant 'globalinį misticizmo fenomeną' buvo dauginami stereotipiniai Rytų kultūrų įvaizdžiai. Šiais stereotipais būdavo nekritiškai remiamasi skleidžiant prieštaringus teiginius apie mistinę, dvasinę ar anapusinę Rytų kultūrų prigimtį ir žmogaus patyrimo ribas. Tokios diskusijos įvairius Azijos ir Vakarų kultūrų aspektus lokalizuodavo modernistinėse psi- chologizuotose tyrinėjimų paradigmose, kurios iškreipdavo misticizmo fenomeno tyrimus įvairiuose lygmenyse. Esmiškai šių diskusijų problema yra ta, jog istorinės ir lyginamosios misticizmo studijos grindžiamos išimtinai šiuolaikine misticizmo, kaip patyriminio fenomeno, samprata. Toks patyriminis akcentas rodo kantiškosios epistemologijos ir reikšmingo vieno pirmųjų misticizmo tyrinėtojų, filosofo bei psichologo Williamo Jameso įtaką. Sekant juo, vyraujančia visų šiuolaikinių misticizmo tyrimų tendencija tapo 'mistinio potyrio', 'pakitusių sąmonės būsenų' ir jų realizavimo būdų analizė. Tačiau toks išimtinis patyriminio matmens sureikšminimas ne tik iškreipia dvasinių Rytų tradicijų supratimą, bet ir klaidingai reprezentuoja ikimodernistinę sąvokos misticizmas konotaciją pačioje krikščioniškoje Vakarų kultūroje.Iš tiesų ar galime pritarti perenialistams, kad misticizmas yra bendras visų religijų pagrindas? Ar egzistuoja tai, ką galėtume prasmingai įvardyti kaip mistinę patirtį įvairiose pasaulio religijose? Apskritai ar patyrimas yra vienintelė ir nekvestionuojama misticizmo esmė? Galiausiai kaip vertinti hinduizmo ir budizmo mistikų teiginius apie tiesioginio tikrovės išgyvenimo galimybę? Straipsnyje ir bandysime atsakyti į šiuos klausimus, glaustai apžvelgdami misticizmo tyrinėjimo Vakaruose istoriją lyginamuoju metodu (p. 196-197).

ENThis article can be located within the comparative history of ideas and is an examination of a constellation of categories surrounding the cultural symbolic of the mysticism in modern Western consciousness. Is pointed out, that, all contemporary studies of mysticism fail to appreciate the sense in which notions of 'mystical' are cultural and linguistic constructions dependent upon a web of interlocking definitions, attitudes and discursive processes, which themselves are tied to particular forms of life and historically specific practices. Analysing the development of the concept 'mysticism' in European cultural tradition, author explores the ways in which Indian religions, as Asian representatives of the 'global phenomenon of mysticism', have been interpreted and located within the modernist and experientialist framework of modern approaches to the study of mysticism. The modern academic study of mysticism began in earnest towards the end of the nineteenth century and reflects the influence of post-Kantian epistemology and the seminal work of the philosopher, psychologist and early scholar of 'the mystical' William James. In modern Western culture mysticism comes to represent the pre-eminently private, the non- rational and the quetistic. Attribution of irrationality is thus one of a number of oppresive strategies adopted by xenophobe throughout history and has also proven a useful weapon in the subordination of women in a variety of cultures.Is noted also that the construction of 'Hindu mysticism' and the location of a spiritual essence as central to the Hindu religion is bound up with the complexities of colonial politics in the nineteenth-century India. The characterization of Indian religions such as Hinduism and Buddhism as mystical has also tended to support the exclusion of Hindus and realm ofrationality. The exclusion of apparently religious of mystical thought from the realm of philosophy provides one of the most obdurate obstacles to a postcolonial and cross-cultural dialogue between Western and nonWestern cultural traditions. Western epistemologies of limitation reflect the sociocultural and political changes that have occured in the West since the Enlightenment and thus remain peculiarity of Eurocentric in orientation. While discusing the investigations of mystical experience done by A. Huxley, R.Otto, R.C.Zahner, W.Stace, S.Katz, is suggested, that the studies of Asian cultures requires a much greater sensitivity and engagement with indigenous forms of knowledge. Given the relative lack of antagonism bet- wen 'philosophy' and 'religion' in non-Western contexts, the exclusion of apparently religious or mystical thought from the realm of philosophy provides one of the most obdurate obstacles to a postcolonial and cross-cultural dialogue between Western and non-Western cultural traditions.