LTDidelės upės, tokios kaip Nemunas, nuo seno buvo svarbūs laivybos, prekybos ir karybos keliai. Istorikas Vytenis Almonaitis, rašydamas apie lietuvių kovas su Vokiečių ordinu, Nemuną pavadino „kryžiuočių karo keliu į Lietuvą“. Nemuno ir jo didžiųjų intakų reikšmė prekybai yra ilgaamžė ir archeologiškai fiksuojama dar gerokai iki viduramžių. Gausių geležies amžiaus importinių dirbinių archeologai randa Nemuno žemupyje ir Kauno apylinkėse. Taigi, dėl Nemuno, kaip prekybos kelio, reikšmės abejonių nekyla. Tačiau kur kas menkiau ištirtos Nemuno prekybos kelio atšakos į intakus, visų pirma – į Nerį. Krinta į akis, kad su vikingais siejamų importinių dirbinių (pirmiausia ginklų) koncentracija rytinėje Lietuvos dalyje didžiausia būtent Neries pakrantėse arba netoli jų (Čiobiškio bei Vilniaus apylinkių pilkapynuose). Akivaizdu, kad nuo Kauno į rytų Lietuvą ėjo periferinė Nemuno prekybos kelio atšaka. Prekyba, kaip žinoma, daugybę amžių buvo neatsiejama nuo karybos. Netgi pirmasis viduramžių rašytinis šaltinis, kuriame minima laivyba Nemunu, yra 1254 m. popiežiaus Inocento IV bulė, kurioje minimi lietuviai, Nemunu parsiplukdantys ginklų ir kitų svarbių prekių.Kovų su kryžiuočiais aktyviausiai kontaktinei zonai XIII a. pabaigoje pasislinkus iki Nemuno, prekybinė laivyba tapo sudėtinga, tačiau prasidėjo aktyvi karui skirtų laivų navigacija. Visgi Nemuno, kaip karinės laivybos veiksmų teatro, reikšmė iki šiol nėra pakankamai pabrėžiama. Vienas pagrindinių Lenkijos laivybos istorijos tyrinėtojų Jozefas Wieslavas Dyskantas, ypač daug dėmesio skyręs kovų su Vokiečių ordinu laikotarpio laivybai Baltijos jūroje ir vidaus vandenyse, teigė: „Kiek šiauriniu Kryžiuočių valstybės pakraščiu tekantis Nemunas dėl ryškėjančio Lietuvos pasyvumo neturėjo kariniu požiūriu didesnės reikšmės, tiek Vyslai, dalyje savo tėkmės tekančiai per Kryžiuočių valstybę, teko labai svarbus vaidmuo kaip prekybos ir komunikacijos keliui, jungiančiam Lenkijos karalystę ir Gdanską, taip pat tai buvo natūrali kliūtis, kurią kariuomenei sunku forsuoti, ypač pavasarį.“ Bet ar tikrai Nemuno vaidmuo karyboje buvo menkas? Jei J. W. Dyskantas kalba apie XV a. realijas, Trylikos metų karo (1454–1466 m.) laikotarpį, su tokiais teiginiais galima sutikti – tuo metu, o ir vėliau Lietuva nerodė karinio aktyvumo vakariniame pasienyje ir nekūrė karinio upių laivyno. Tačiau XIV amžius neabejotinai buvo labai intensyvios karinės laivybos Nemune laikotarpis. [p. 17-18].