Indijos recepcija antikos ir viduramžių kultūrose: monstrų vaizdinių transformacijos

LTKultūros ir meno istorikai seniai atkreipė dėmesį į rytietiškos kilmės monstrų vaizdinių paplitimą antikos ir viduramžių kultūrose. Šie vaizdiniai įkūnijo vakariečiams menkai pažįstamus neeuropinius, dažniausiai Rytų civilizacijų pasaulius. Tyrinėjant ankstyvojoje antikos rašytinėje tradicijoje labiausiai paplitusius monstrų elementus, žvilgsnis pirmiausia krypsta į Indiją, kuri jau graikų sąmonėje siejosi su monstriškų būtybių apgyventa erdve. Neatsitiktinai ankstyvieji Indijos kultūros pažinimo istorijos Vakaruose etapai tyrinėtojų pirmiausia aptariami remiantis minėtais mįslingais vaizdiniais. Nuo XX a. vidurio lyginamosios kultūrologijos ir menotyros šalininkų darbuose vis labiau ryškėja susidomėjimas savitais monstrų vaizdiniais kaip priemone, padedančia geriau suvokti painias Rytų ir Vakarų kultūrų tradicijų sąveikos bei populiarių motyvų difuzijos iš vienos civilizacijos į kitą problemas. Tuo pačiu šiuose tyrinėjimuose vis aiškesnė nuomonė, kad monstrų ar panašios Vakarams svetimų kultūrų hermeneutikos paradigmos, redukuotos į dichotomines Rytų ir Vakarų schemas, labai skiriasi nuo jų pobūdžio antikos ir viduramžių intelektinėse bei meninėse tradicijose, ir tai yra pagrindas suvokti jų patirtą stiprią eurocentrinės epistemologijos įtaką.Akivaizdu, kad eurocentrinės pasaulėžiūros perspektyvoje į kultūrinius skirtumus apeliuojantys monstrų vaizdiniai dažniausiai būdavo pasitelkiami kaip priemonė, apibūdinanti kultūrinį graikų, o vėliau ir krikščioniškojo pasaulio etnocentrizmą. Tačiau, atidžiau panagrinėjus monstrų tradicijos transformacijas nuo antikos iki renesanso, matyti įvairios hermeneutinės paradigmos, kurios tyrinėtojui atskleidžia ne tik negatyvią Rytų monstrų įvaizdžio viziją, susiformavusią dėl Vakarų kultūrinio etnocentrizmo. Kaip priešpriešą „svetimam" monstrų reprezentuojamam pasauliui, regime ir pozityvią jų išreiškiamą kultūrinę savirefleksiją, kuri buvo itin būdinga senovės graikams. Į tai pagrįstai atkreipia dėmesį Jeanas Cėardas, teigdamas, kad visi monstriški pavidalai stebina ir baugina, kadangi jie yra iššūkis mūsų supratimui, liudijančiam tradicinių žmogaus sampratų trapumą ir netikrumą. Įvade aptartos hermeneutinės prieigos ir jų kritika turėjo lemiamos reikšmės formuluojant pagrindines straipsnyje aptariamas problemas. Kritiškai įvertindamas eurocentrines hermeneutines Rytų kultūrų interpretacijas, autorius sutelkia dėmesį į Indijos monstrų tradicijos vaizdinių sklaidą antikos bei viduramžių kultūrose. Tokias problemas nulėmė tai, kad, autoriaus įsitikinimu, monstriškumo suvokimas pirmiausia buvo susijęs su antikos ir krikščioniškosios Europos kultūrinės tapatybės idėjomis, kurios ypač matyti atskleidžiant euhemeristinį šių paradigmų pobūdį (p. 356).

ENThe article sets out the exploration of basic features of antique and medieval concerns with Indian culture as they are exemplified in the paradigms of the understanding and interpreting of monstrosities and marvels of the East. The author attempts to show that the exceptional importance which has been attributed to these paradigms in the cultures of Ancient Greece and the Middle Ages was basically due to the euhemeristic nature of Western Culture. The differences occuring in the attitudes to Estern monsters and marvels of these epochs are those of the incongruity of principles that served to include them into the euhemeristic programs of European cultural identity formation. Therefore, if the image of Eastern and Indian monsters in Ancient Greece was introduced to serve the understanding of the origins of Greek culture itself, with a conscious idea of the influence of Eastern cultures on its formation, the Middle Ages used the image of Eastern monsters with regards to orthodox Christian doctrine in creating the transformative paradigms of conversion and salvation based by Christian moralization. All these transformations in the monster tradition, as exemplified in both literature and art, enables us, by delineating antique and medieval attitudes to Eastern and Indian cultures, to point out that the tradition of Eastern hermeneutics in the West since the beginning was oriented to the establishing of European cultural identity as well as its opperating schemes.