Zenonas Paulauskas

LTZenonas Paulauskas (1919-1985) - vienas iškiliausių Lietuvos dainavimo meno pedagogų, išugdęs net kelias dainininkų kartas, tarp kurių tokie tarptautinį pripažinimą pelnę vokalo meistrai kaip V. Daunoras, I. Milkevičiūtė, V. Prudnikovas, S. Stonytė. Knygoje aprašytas Z. Paulausko gyvenimas, išnagrinėtos visos jo veiklos sritys (operos solisto, teatro direktoriaus, vokalo pedagogo, katedros vedėjo). Daroma prielaida, kad Z. Paulauskas yra šiuolaikinės lietuvių vokalo pedagogikos pagrindėjas, tikėjęs, kad pedagogui būtina puoselėti jauno dainininko savitumą. Studijoje išryškėja lietuvių vokalinio meno istorija, jos raida, fiksuojama profesoriaus darbo su jaunaisiais dainininkais metodika, kurios esmė - suvokimas, kad dainavimas yra nedaloma visuma. Z. Paulauskas dažnai rašė straipsnius spaudai, aktyviai dalyvavo visuomeninių organizacijų darbe. Ypač svarbi jo veiklos dalis susijusi su respublikinių bei tarptautinių vokalistų konkursų vertinimo komisijomis. Jo paties atlikėjiška meninė veikla Operos teatro bei koncertų scenoje (sukūrė apie pusšimtį bosui skirtų vaidmenų) suformavo principinį požiūrį į dainininko profesiją, reikalaujančią besąlygiško pasiaukojimo.Reikšminiai žodžiai: Dainavimas; Opera; Solistai; Mokiniai; Vaidmenys.

ENZenonas Paulauskas (1919-1985) is one of the most prominent pedagogues of art of singing in Lithuania. He nurtured several generations of singers, including such internationally recognized masters of vocals as V. Daunoras, I. Milkevičiūtė, V. Prudnikovas, S. Stonytė. The book describes Z. Paulauskas’s life and provides the examination of all of his areas of activities (opera soloist, theatre director, vocals pedagogue, head of the department). The assumption is made that Z. Paulauskas is the founder of the modern Lithuanian vocal pedagogy. He believed that a pedagogue must nurture the originality of a young singer. The study highlights the history and development of Lithuanian vocal art, describes the methodology of the professors’ work with young singers, the essence of which is the understanding that singing is an undivided totality. Z. Paulauskas frequently wrote articles for the press, actively participated in activities of social organizations. A highly important part of his activities was related to the juries in republican and international vocal contests. His own performing activities in the Opera theatre (he created about fifty roles, intended for the basso) formed the principal view of the singer’s occupation, requiring unconditional dedication.