LTStraipsnyje pristatomos pirmosios fotografijos technikos. Tekstas pradedamas nuo supažindinimo su Louis Daguerre’u ir jam priskiriama dagerografija. Pastarosios veikimo principas yra grįstas tuo, kad eksponuotas sidabrines plokšteles palaikius gyvsidabrio garuose, jos tampa gerokai jautresnės, išryškėja net menkai apšviestos vietos, o ekspozicija sutrumpėja iki 20-30 minučių. Ši technika imta naudoti nuo 1839 m.: ji perteikė smulkiausias fotografuojamo objekto detales, bet pats procesas turėjo keletą trūkumų: ilga ekspozicija bei padaromas tik vienas pozityva, todėl dagerotipija iš pradžių naudota peizažams, architektūrai ir natiurmortams, o tik vėliau ją patobulinus, fotografuoti ir portretai. Nuo pat pradžių dagerotipiniai atvaizdai buvo spalvinami, o saugant nuo nusitrynimo – laikyti specialiuose dėkluose. 1851 m. Frederickas Scottas Archeris paskelbė apie šlapio kolodijaus fotografijos metodą. Šiuo metodu vaizdas išgautas per 2-3 sekundes tiesioginėje saulės šviesoje laikant paruoštą stiklinę plokštelę. Ambrotipija pradėta naudoti nuo 1852 m., o savo piką pasiekė 1854-1857 m. Kadangi ambrotipija buvo pigi, tai greitai nukonkuravo dagerotipiją. 1852 m. ištobulinęs ambrotipijos metodą, Adolphe’as Alexanderis Martinas pristatė ferotipijos metodą: ferotipinis atvaizdas buvo išgaunamas ant juodo metalo skardinės, tamsiai lakuotos plokštelės. Nuo 1880 m. gamintos želatinos emulsija padengtos ferotipinės plokštelės, išrastas greito fotografavimo būdas. Metodas naudotas iki XX a. vidurio. Straipsnio pabaigoje paskelbti šiomis technikomis atliktų fotografijų pavyzdžiai.