Apoteoza Mickiewicza w roku 1905
LT1905 m. plačiai buvo pažymimos Adomo Mickevičiaus mirties 50-osios metinės visose lenkų žemėse, įskaitant tas, kurios buvo carinės Rusijos sudėtyje. Tuo metu carinis režimas dėl revoliucinių įvykių imperijoje buvo kiek atleidęs cenzūros varžtus. Tokiomis liberalesnėmis sąlygomis A. Mickevičiaus mirties metinių paminėjimas išvirto patriotinėmis manifestacijomis. Tai pasijautė ir Vilniuje, kur po 1864 m. represijų lenkų kalba buvo išguita iš viešojo gyvenimo. Straipsnyje, daugiausiai remiantis 1905 m. periodinės spaudos publikacijomis aprašomi su A. Mickevičiaus paminėjimu Vilniuje susiję 1905 m. įvykiai, kurie skatino vietinės lenkų visuomenės patriotinių jausmų ir siekių kulminacijas. Vienas iš aprašomų dalykų – iniciatyva pastatyti paminklą Adomui Mickevičiui Vilniuje. Kai po 42 m. pertraukos Vilniuje buvo atnaujintas lenkiško laikraščio "Kurier Litewski" leidimas, tai šio laikraščio redakcija ėmėsi rinkti aukas Adomo Mickevičiaus paminklo pastatymui. Be pritariančiųjų balsų tarp lenkų atsirado ir tokių, kurie ragino verčiau suaukoti pinigus lenkų mokyklų steigimui, nes tokias, kaip privačias, carinė valdžia jau ėmė leisti. Vis dėlto paminklui pavyko surinkti apie 5 tūkst. rublių, tačiau nors buvo siūlomi įvairūs paminklo projektai, idėja tuomet realizuota nebuvo. Kitas dalykas, kuriam straipsnyje skiriama nemažai vietos, tai lenkiško teatrinio gyvenimo atgaivinimas Vilniuje 1905 m. Iš scenos ėmė skambėti ir Adomo Mickevičiaus eilės, kurios prisidėjo prie lenkų patriotizmo pakilimo ir to, kad 1906 m. pabaigoje Vilniuje atsirado nuolatinis lenkų teatras.
