O wieńcach na krakowskim pogrzebie Adama Mickiewicza

LTNagrinėjamas klausimas apie tai, kokie ir iš kur buvo nešami vainikai iškilmingai perlaidojant iš Paryžiaus atvežtus Adomo Mickevičiaus palaikus Krokuvoje 1890 m. liepos 4 d. Bendras tikslus vainikų skaičius nėra žinomas (apie penkis šimtus, tūkstantį ar daugiau), tačiau remiantis tuometinės lenkų spaudos pranešimais buvo surinkti faktai ir to pagrindu gimė šis straipsnis, pateikiantis susistemintą medžiagą, atskleidžiant įdomių detalių apie vainikus didžiojo poeto garbei. Dėl to galima susidaryti apibendrintą vaizdą apie memorialines iškilmes ir to meto Krokuvoje pasireiškusią pakilią nuotaiką per vainikų prizmę. Tame kontekste yra pavartotas ir „vainikologijos“ (lenk. „wieńcologia“) terminas, nes apie tuos vainikus jau yra rašę ir kiti tyrinėtojai. Vainikus vežė iš visų lenkų kultūrinės erdvės dalių, įskaitant carinėje Rusijoje buvusių žemių. Daugelis vainikų buvo su užrašais, tarp jų minimi ir tie, ant kurių juostų lenkiškai užrašyta: „z Wilna, z grodu Gedymina“; „z Litwy, rodzinnej Jego ziemi (i miejsc rodzinnych)“; „z samych kłosów i borów litewskich“ ir kt. Minimi ir lietuviai, nešę vainikus, tačiau iš spaudos pranešimų neaišku ar čia lietuviai buvo suprantami istorine geografine prasme ar etnine prasme. Nemažą straipsnio dalį apskritai užima inskripcijų ant vainikų ir vartotų simbolių nagrinėjimas, kiek jis galimas remiantis spaudos pateiktais aprašymais. Vainikų parengimo akcija apėmė tūkstančius žmonių (finansai, medžiagos, atlikimas, paruošimas, transportas etc.). Tai kartu su palaikų perlaidojimu atliko didaktinę auklėjamąją funkciją lenkų patriotizmo ugdymo prasme.