Oczyma Galicjanina: Mickiewiczowskie i realne Wilno Stanisława Tarnowskiego
LTStanislavas Tarnovskis (Stanisław Tarnowski), gimęs 1837 m. magnatų šeimoje, savo jaunystę ir brandžius metus susiejo su Krokuva. Nuo 1871 m. jis buvo Jogailaičių universiteto profesorius, dėstė lenkų literatūrą. 1878 m. jis apsilankė Vilniuje, savo įspūdžius fiksuodamas „kelionės dienoraštyje“. 1888 m. S. Tarnovskis publikavo dienoraščio tekstą kartu su savo kitų kelionių į Rusijos imperiją įspūdžiais, 1894 m. pasirodė antrasis leidimas. Jame buvimo Vilniuje (1878 m. rugpjūčio 13–17 d.) ir vienos dienos (rugpjūčio 16 d.) išvykos į Kauną įspūdžiai užima apie 200 puslapių. Straipsnyje nagrinėjama S. Tarnovskio naracija faktografiniu ir literatūrologiniu požiūriais, susiejant tai su Adomo Mickevičiaus suformuotu romantiniu Lietuvos įvaizdžiu, kuris buvo svarbus XIX a. lenkų sąmonei. Juo labiau, kad lenkų literatūros profesorius iš Krokuvos nevengė aliuzijų į A. Mickevičiaus kūrybą. Jų ir poeto citatų S. Tarnovskio dienoraštyje suskaičiuojama virš 50. Aprašydamas Vilnių lenkų profesorius demonstravo savo erudiciją ir nevengdamas parodyti ne itin džiaugsmingos Rusijos gubernijos miesto realybės po Muravjovo represijų ir kitų sankcijų lenkų atžvilgiu, vis dėlto palaikė mitologizuotos erdvės dvasią, išplaukiančią iš „mickevičiškos“ Lietuvos sampratos, reikšmingos lenkiškai tėvynės sampratai ir atminties kultūros pasauliui. Nors S. Tarnovskis politiškai priklausė prie lojalių valdžios atžvilgiu Austrijos-Vengrijos piliečių, negatyviai atsiliepė apie 1863 m. sukilimą Lenkijoje ir Lietuvoje, tačiau dienoraščio gale reiškė viltį apie Vilniaus sugrįžimą „į Tėvynės glėbį“.
