Czytelnictwo i księgozbiory prywatne na Nowogródczyźnie w 1. połowie XIX wieku
LTNaugarduko kraštas tai istoriškai susiformavęs regionas, Žečpospolitos vaivadija nuo 1566 m. De facto po padalijimų teliko tik pavietu Rusijos imperijoje, iš pradžių Gardino gubernijoje, po 1842 m. – Minsko gubernijoje. Nepaisant to XIX a. I pusėje kultūrine prasme, meilės knygoms, jų skaitymui ir įsigijimui Naugardukas ir aplinkinės teritorijos anaiptol nebuvo gili provincija. Straipsnyje ši problematika nagrinėjama parodant vietinės šlėktos pastangas kurti privačias namų bibliotekėles, kas buvo susiję ir su Naugarduke buvusiu nemažu skaičiumi valdininkų, išsilavinusio jaunimo ir inteligentijos atstovų, kuriems knyga buvo svarbi priemonė įgyti žinių ir jas skleisti. Tai sudarė nemažą skaitančiųjų ratą. XIX a. ne tik dideliuose dvaruose, bet ir mažuose šlėktų dvareliuose, miestiečių ir valdininkų namuose knygos buvo kaupiamos. Jomis naudojosi ne tik savininkai, bet ir draugai, kaimynai, mokyklinis jaunimas, studentai ir t. t. Kai kuriose privačiose dvarų bibliotekose buvo sukaupta net po keletą ar kelioliką tūkstančių knygų, o poroje bibliotekų (Ščiorsuose ir Vojnove) jų skaičius siekė ir 20 tūkstančių. Straipsnyje atskleidžiami šių bibliotekų komplektavimo būdai, knygų rinkinių panaudojimas ir skaitomumas, kiek tai įmanoma nustatyti remiantis įvairiais šaltiniais. Tematiškai išskiriamas viešosios bibliotekos Naugarduke klausimas. Ši biblioteka buvo atidaryta visuomenei 1860 m., sėkmingai veikė, tačiau po 1863 m. sukilimo valdžios nurodymu buvo uždaryta. Šios ir kitų bibliotekų rinkinių likimas straipsnyje taip pat yra parodomas.
