Polityka władz rosyjskich wobec guberni litewskich 1855-1870

LTNuo 1815 m. rusų valdžia skirtingai traktavo Lenkijos Karalystę ir Vakarų Kraštą. Pastarasis buvo laikomas integralia Rusijos imperijos dalimi. Rusijos valdžiai siekiant integruoti prijungtas LDK žemes į bendrąją imperijos teisinę, administracinę ir visuomeninę sistemą ypatingą kliūtį sudarė skirtinga nuo Rusijos bajorijos luomo struktūra. Be magnatų ir vidutinės palivarkinės bajorijos vakarinėse gubernijose buvo daug smulkiosios šlėktos kategorijų, nežinomų Rusijos valstybėje. Smulkioji šlėkta vakarinėse gubernijose sudarė apie du trečdalius visos bajorijos. O prijungtų po padalijimų prie Rusijos žemių bajorija sudarė apie du trečdalius visos Rusijos bajorų. Dėl to Rusijos valdžia siekė verifikuoti bajorijos titulus vakarinėse gubernijose, sumažinti jose bajorų skaičių, sudarydama prielaidas panaikinti disproporciją tarp vakarinių gubernijų ir pačios Rusijos. Iki XIX a. vidurio įgyvendintos priemonės (Vilniaus universiteto uždarymas, unitų bažnyčios likvidavimas, Lietuvos statuto veikimo panaikinimas ir kiti valdžios veiksmai) prisidėjo prie vakarinių gubernijų savitumo naikinimo. Nuo 1855 m. lietuvių-baltarusių gubernijų atžvilgiu pastebimas valdžios politikos sušvelnėjimas, tačiau po 1863 m. sukilimo prasidėjo naujos represijos. Sukilimo numalšinimo valdžia netraktavo kaip unifikacijos proceso pabaigos. Smogta ne tik žemes valdžiusiai bajorijai. Iš baudžiavos paleisti valstiečiai turėjo tapti rusifikacijos objektu. Tam turėjo pasitarnauti pravoslavų religija, švietimas ir rusakalbės pavietų ir gubernijų įstaigos.