Maciej Łowicki - następne pokolenie
LTStraipsnis skirtas Maciejaus Lovickio (Maciej Łowicki, 1816–1900) gyvenimui ir veiklai nagrinėti. Jis priklausė dvidešimt metų jaunesnei kartai nei J. Čečiotas, A. Mickevičius, T. Zanas ir jų kolegos. M. Lovickiui teko startuoti brandžiam gyvenimui jau pasikeitusiomis sąlygomis. Studijuoti į Vilnių jis atvyko uždarius Vilniaus universitetą, į Medicinos-Chirurgijos akademiją. Po 1830/31 m. sukilimo Vilnius dar dešimtmetį išliko svarbiu lenkų kultūros centru. M. Lovickis čia įsitraukė į konspiracinę veiklą, bet iš pradžių nebuvo susektas, dėl to 1839 m. baigė akademiją ir su gydytojo diplomu išvyko pagal paskyrimą į Charkovo guberniją. Tačiau 1840 m. išaiškinus jo buvusią Vilniuje nelegalią visuomeninę veiklą jis suimtas, o 1841 m. išsiųstas dirbti gydytoju į Rytų Sibirą karinėje tarnyboje. Tik 1858 m. jam pavyko atsilaisvinti nuo to ir pereiti į civilinę tarnybą, grįžtant dirbti Kauno pavieto gydytoju, tačiau greitai po to persikeliant į Bialystoką, kur jis išdirbo iki 1863 m., išeidamas į emeritūrą. M. Lovickis paliko daug publikacijų (tiek profesinių, tiek publicistinių), parašė vertingų atsiminimų, kurie apima ir jo studijų metus Vilniuje. Tai buvo ambicingas žmogus, sugebėjęs save realizuoti kaip kūrybiška asmenybė net ir nepalankiomis sąlygomis, materialine prasme taip pat užsitikrinęs ramią senatvę. Jis pats savo gyvenimą, savo laikmetį vertino kritiškai, kaip neišsipildžiusių svajonių laikus, tačiau objektyviai žiūrint, straipsnio autoriaus nuomone, jam gyvenimas nusisekė. M. Lovickio gyvenimas yra įdomus „pomickevičiškos“ kartos pavyzdys.
