Ziemia Mickiewiczowskiej pamięci - zapominanie i wiara
LTMickevičiškos atminties žeme straipsnyje laikoma plačiai suprantama Vilnija (Wileńszczyzna) kartu su Naugarduko žeme (Ziemia Nowogródzka). Šio straipsnio tema nėra Mickevičiaus poetiškai įprasminta žemė, kaip ginčo objektas dėl jos „tautinio“ priklausymo. Pradinis svarstymų taškas yra poeto atmintis. Dėmesys sutelktas ne aplink klausimą, kieno yra žemė, kam ji priklauso ar turi priklausyti, bet aplink poetinius tėvynės įvaizdžius, kuriuos Mickevičius prisiminė taip stipriai, kad į tą kraštą žiūrime tik jo akimis. Lietuvių ir baltarusių emancipacija buvusioje LDK teritorijoje jos radikaliausiuose pasireiškimuose buvo nukreipta prieš bendras su lenkais tradicijas, kuo stengėsi pasinaudoti Rusija ir Vokietija, rėmusios principu "skaldyk ir valdyk". Su gailesčiu tenka konstatuoti, kad Adomas Mickevičius kartais yra traktuojamas atplėšiant jį nuo lenkiško pagrindo ir tampa lietuvių ar baltarusių istorinės atminties formavimo manipuliacijos objektu. Po 1945 m. priverstinio lenkų egzodo Vilnija ir Naugarduko žemė lenkams yra daugiau nei bet kada Mickevičiaus atminties žemė, tačiau nereikia jos absoliutizuoti, kas pasitaiko ir tarp lenkų, redukuojant į istorinį kultūrinį aspektą siauru nacionalistiniu požiūriu. Verta pažvelgti į šią problemą gyventojų geografijos požiūriu ir prisiminti amerikiečių mokslininko Davido Lowenthalio 1985 m. išleistą knygą "The Past is a Foreign Country" – Praeitis yra užsienio šalis. Matytina analogija tarp praeities ir užsienio šalies pažinimo, kas nėra paprastas procesas, toks natūralus kaip savo aplinkos pažinimas dabartyje.
